Attention! Some of this material is not in the public domain.
It is illegal to copy and distribute our copyright-protected material without permission. It is also illegal to reprint copyright texts or translations without the name of the author or translator.
To inquire about permissions and rates, contact Emily Ezust at licenses@email.lieder.example.net
If you wish to reprint translations, please make sure you include the names of the translators in your email. They are below each translation.
Note: You must use the copyright symbol © when you reprint copyright-protected material.
Erster Teil Vorspiel In langen Klippenreih'n blieb eine Schlucht, Und in der Schlucht sind Schaum und gelber Sand; Jenseits viel' rote Dächer, um ein Werft Geschart; dann ein verwittert' Kirchlein; höher Zieht eine lange Straße sich hinan Zur einzigen Mühle hochgetürmtem Bau; Und fern dahinter eine graue Düne Mit Hünengräbern; und ein Haselholz, Im Herbst von Kindern gern geplündert, grünt In einer muldenförmigen Schlucht der Düne. Vor hundert Jahren spielten hier am Strand Drei Kinder dreier Häuser – Annie Lee, Das schmuckste kleine Mädchen in dem Dorf, Und Philipp Ray, des Müllers einz'ger Sohn, Und Enoch Arden, eines Seemanns Kind, Verwaist durch einen Winterschiffbruch; – spielten Unterm Gerümpel und Gerät des Ufers: Gewundnem Tauwerk, schwarzen Fischernetzen, Geteerten Böten, Ankern, braun von Rost; Und bauten Schlösser sich von lockerm Sand, Die bald die Flut entführte, oder folgten Der Brandungswelle nach, und flohn vor ihr Und prägten täglich in den weichen Sand Die kleine Fußspur, täglich fortgespült. In einer engen Höhlung unterm Dach Der Klippe spielten Haushalt oft die Kinder. Den Tag war Enoch, diesen Philipp Herr, Und Annie stets die Hausfrau; doch zuweilen Wollt' Enoch Herr für eine Woche sein: »Dies ist mein Haus, dies meine kleine Frau.« »Auch meine«, sagte Philipp, »Eins ums Andre.« Wenn sie sich zankten, siegte Enoch meist, Weil er der Stärkre war; dann füllten sich Die blauen Augen Philipps mit den Tränen Hilflosen Zorns, und bebend rief er aus: »Enoch, ich hasse Dich«, und zur Gesellschaft Dann weinte ängstlich mit die kleine Frau, Und bat sie, ihretwillen nicht zu zanken, Sie sei ja gern mit beiden kleine Frau. Doch als der Kindheit Rosendämmrung schwand, Und als der Lebenssonne Glut durchflammte Der beiden Herz, entbrannte beider Herz Für dieses eine Mädchen. Enoch sprach Sein Lieben aus, doch Philipp liebte stumm. Und freundlicher schien Annie gegen Philipp; Allein sie liebte Enoch, ob sie's auch Nicht wußte, und geleugnet haben würde, Wenn man sie drum befragte. Enoch hielt Vor Augen einen Vorsatz immerfort: Zu sparen, was er irgend sparen konnte, Ein eignes Boot zu kaufen, und für Annie Ein Hüttchen zu erbau'n; und also kam's, Daß glücklicher und kühner endlich, und Bedächt'ger in Gefahr, kein Fischer lebte Am meergepeitschten Strande stundenweit, Als Enoch. Auch hatt' er ein Jahr gedient Auf einem Kauffahrteischiff, wo er sich Zum Vollmatrosen aufschwang; dreimal war Es ihm geglückt, aus finsterm Wellengrab Ein Menschenleben an das Licht zu retten; Und alle lobten ihn und sahn ihn gern. Und eh' er einundzwanzig Lenze zählte, Kauft' er sein eignes Boot, und baut' ein Hüttchen, Ein niedlich Nest, für Annie, halb hinan Das Gäßchen, das empor zur Mühle klomm. An einem herbstlich goldnen Abend war's, Da machte Feiertag das junge Volk, Und ging mit Säcken, Körben, groß und klein, Ins Holz zum Nüssepflücken. Philipp folgte - (Krank war sein Vater und bedurfte sein) – Ein Stündchen später; doch als er den Hügel Erstieg, just wo des Haselholzes Saum Zur Schlucht hinab sich neigt, sah er das Paar, Enoch und Annie, sitzen Hand in Hand, Sein graues Aug' und wetterbraunes Antlitz Von einer heil'gen Glut verklärt, die still Wie Altarkerzen brannte. Philipp sah's, Und las sein Urteil klar in ihren Mienen. Als sie sich aneinander schmiegten, stöhnt' er Und schlich hinweg, und wie ein wundes Reh er hinunter in die wald'ge Schlucht; Dort hatt', indes die andern lustig scherzten, Er seine dunkle Stunde ungesehn, Dann stand er auf, und kehrte heim, und trug Der lebenslangen Sehnsucht Weh tief im Herzen. So wurden jene Zwei vermählt, und fröhlich Erklang der Hochzeitsglocken Schall, und fröhlich Entflohn die Jahre, sieben frohe Jahre, Beglückte Jahre reichlichen Erwerbs, Herzlicher Liebe, ehrenhafter Arbeit. Und Kinder kamen: – erst ein Töchterlein, Und mit des ersten Säuglings Schrei erwachte In seinem Herzen tief der edle Wunsch, Zu sparen, was er irgend sparen konnte, Um bessere Erziehung seinem Kind Zu geben, als sie ihm und ihr beschieden; Ein Wunsch, der stärker noch in ihm erwuchs, Als zwei Jahr später sich ein Knäbchen einfand, Der rosige Abgott ihrer Einsamkeit, Wenn Enoch fern war auf der zorn'gen See, Oder landeinwärts reiste; denn es waren Der Schimmel Enochs und sein Meeresfang In meeresduft'gem Korb und sein Gesicht, Das tausend Winterstürme derb gebräunt, Nicht nur am Marktplatz-Kreuze wohl bekannt, Nein, auch im Heckenweg jenseits der Düne, Bis zu dem Löwen-Steinbild vorm Portal Und bis zum Taxus-Pfau des Edelhofs, Des Freitagsmahlzeit Enoch lieferte. Dann kam ein Wechsel, wie ja alles wechselt. Zehn Meilen nordwärts von der schmalen Bucht Entstand ein größrer Hafen; dorthin ging Jetzt Enoch oft zu Wasser oder Land. Und einstmals, als er einen Schiffsmast dort Erkletterte, erlitt er einen Sturz. Da man ihn aufhob, war ein Bein gebrochen; Und wie er krank dort lag, gebar sein Weib Ihm einen zweiten Sohn, ein schwächlich Kind; Und fremde Hand, die ihm die Kunden wegfing, Nahm ihm der Seinen Brot; und als er so Untätig lag, beschlich ihn Sorg' und Zweifel, Obschon er immer fromm auf Gott vertraut. Nachts, wie ein Alpdruck, quälte ihn ein Traum, Als säh' er seine Kinder ewig führen Ein elend Leben von der Hand zum Mund, Und betteln sein geliebtes Weib. Er flehte: »Was auch mein Los sei, davor schütze sie!« Noch betet' er, da kam der Kapitän Des Schiffs, auf welchem Enoch einst gedient, Und der von seinem Mißgeschick vernommen, Zu ihm – er kannt' ihn und er schätzte ihn – Und sagte, daß sein Schiff nach China segle, Und ein Hochbootsmanns-Platz noch offen sei. Ob er den wolle? Viele Wochen noch Sei's bis zur Abfahrt. Ob den Platz er wolle? Und Enoch sagte ohne Zögern Ja, Und freute sich, daß sein Gebet erhört. So schien des Mißgeschickes Schatten jetzt Nicht ernster, als wenn eine flücht'ge Wolke Der Sonne glanzerhellte Bahn verdeckt, Und ihren Schatten als ein Inselchen Von Licht aufs Wasser wirft: – doch, wenn er ging, Was sollte dann aus Weib und Kindern werden? Lang dachte Enoch seinen Plänen nach. Das Boot verkaufen? – ach, er liebt' es so! Wie manchem Sturm hatt' er in ihm getrotzt! Er kannt' es, wie der Reiter kennt sein Roß – Und dennoch wollt' er's tun, und mit dem Geld Für Annie Waren kaufen, daß sie handle Mit allem, was der Schiffersmann bedarf – So hielte sie, indes er fern, wohl Haus. Konnt' er nicht handeln auch im fremden Land? Die Reise mehrmals machen? zweimal, dreimal – So oft wie nötig – reich dann heimgekehrt, Zuletzt ein größres Fahrzeug sich erstehn, Mit mehr Gewinn ein leichtres Leben führen. Die schmucken Kleinen gut erzogen sehn, Und friedlich hier beenden seine Tage? Also beschloß er alles bei sich selbst; Dann zu der bleichen Annie kehrt' er heim, Die noch ihr kränkelnd Kind, ihr jüngstes, nährte. Sie sprang mit einem Jubelruf empor Und legt' ihm in den Arm das schwache Kind; Und Enoch nahm's, befühlt' ihm Arm' und Beine, Taxierte sein Gewicht, und herzt' es warm, Doch fand er nicht den Mut, von seinem Plan Mit ihr zu reden, eh' am andern Tag. Zum erstenmal, seit Enochs Ring sie trug, Bekämpfte Annie seinen Willen jetzt, Doch nicht mit trotzig keifendem Widerspruch, Sondern mit mancher Träne, manchem Flehn Und manch betrübtem Kuß bei Tag und Nacht (Denn jedes Unheil sah sie draus entspringen) Beschwor sie ihn, wenn lieb ihm sei ihr Wohl Und seiner Kinder Wohl, nicht fortzugehn. Doch da er nicht an sich, nur an die Kinder Und sie gedachte, frommte Nichts ihr Bitten; Fest blieb er, trotz des Grams, und setzt' es durch. Sein liebes altes Boot schlug Enoch los, Und kaufte Waren ein, und mühte sich, Das kleine Stübchen, das zur Straße blickte, Zum Laden umzuwandeln, mit Gesims, Regal und Fächerbord an allen Wänden. So schaffte Enoch bis zum letzten Tag, Und ließ durchs Hüttchen Axt und Hammer schallen Und Säg' und Bohrer kreischen, während Annie Vermeinte, daß man ihr Schafott erbaue, Bis alles fertig war, und seine Hand - Der Raum war enge – alles fast so hübsch Und dicht geordnet, wie Natur ihr Kraut Und Blümchen eingeschachtelt; und der Gute, Der bis zum letzten Augenblicke gern Für Annie tätig war, schlich müd hinauf Ins Bett, um bis zum Morgen fest zu schlafen. Und Enoch blickte diesem Abschiedsmorgen Ins Auge kühn und heiter. Annies Furcht Verlacht' er, ob auch leid ihr Schmerz ihm tat. Doch als ein braver, gottesfürcht'ger Mann Beugt' er sein Knie, und in der hehren Stimmung, Wo Gott im Menschen und der Mensch in Gott ist, Erfleht' er Segen für sein Weib und Kind, Was auch sein Los sei, und dann sagt' er froh: »Annie, durch Gottes Huld wird diese Fahrt Uns allen heitres Wetter noch bescheren. Halt rein den Herd, das Feuer hell für mich, Denn eh' du's denkst, mein Kind, kehr ich zurück.« Dann, leis' des Säuglings Wiege schaukelnd, sprach er: »Und dieser hübsche, kleine, schwache Knirps, - Ich lieb' ihn eben darum ja noch mehr – Gott segn' ihn! auf dem Knie soll er mir sitzen, Ich will erzählen ihm von fremdem Land, Froh soll er lachen, wenn ich wiederkehre. Komm, Annie, schau' zum Abschied mutig drein!« Sie hört' ihn reden also hoffnungsvoll, Und hoffte selbst beinah; doch als er nun Den Redestrom auf ernstre Dinge lenkte, In derber Schifferweise predigend Von Gottvertraun und Vorsicht, hörte sie, Und hört' ihn nicht; dem Mädchen gleich im Dorf, Das ihren Krug am Brunnen niedersetzt, Und, dessen denkend, der ihn einst ihr füllte, Hört und nicht hört, derweil er überfließt. Doch endlich sprach sie: »Enoch, du bist klug, Allein trotz aller deiner Klugheit weiß ich, Daß ich dein Antlitz nimmer wiederseh.« »Hm«, scherzte Enoch, »deines werd' ich sehn, Annie, mein Schiff wird hier vorüberfahren An dem und dem Tag; leih' ein Fernrohr dir, Such' mein Gesicht, und lache deiner Furcht.« Doch als der letzte Augenblick erschien, Sprach er: »Mein Weib, sei mutig und getrost, Sieh nach den Kleinen, und bis heim ich kehre, Halt alles wohl in Stand, denn ich muß fort. Sorg' nicht um mich mehr, oder wenn du sorgst, Wirf' deine Sorg' auf Gott; der Anker hält. Ist Er nicht dort in jenem fernsten Teil Des Ostens? Wenn ich dorthin auch entfliehe, Enteil' ich jemals Ihm? Das Meer ist Sein, Das Meer ist Sein – Er schuf's.« Enoch stand auf, Schlang seinen Arm um sein gebeugtes Weib Und küßte seine wirr erstaunten Kinder. Allein das dritte, kränkliche, schlief jetzt Nach einer fieberhaft durchwachten Nacht; Als Annie dies aufnehmen wollte, sprach er: »Still, laß es schlummern! nie erinnert doch Das Kind sich dran!« und küßt' es in der Wiege. Und Annie schnitt von ihres Säuglings Stirn Ein Löckchen ab, und gab's ihm! Dies bewahrt' er Für alle Zeit; doch hastig nahm er jetzt Sein Bündel, winkt' Ade, und schritt' von dannen. (Kleine Pause) dann: Sie lieh am Tag, den Enoch ihr genannt, Ein Fernrohr, doch vergebens war ihr Spähn; Vielleicht verstand sie nicht das Glas zu stellen; Vielleicht war trüb' ihr Aug', zittrig die Hand: Sie sah ihn nicht, und während auf dem Deck Er stand und winkte, fuhr das Schiff vorbei. Sie sah dem Segel nach, bis es vertauchte Am Horizont, und kehrte weinend heim. Dann, ob sie gleich wie einen Toten ihn Betrauerte, bemühte sie sich trüb, Nach seinem Willen Jegliches zu tun; Allein ihr Handel wollte nicht gedeihn, Sie wußte nicht zu feilschen, und ersetzte Den Mangel nicht durch Schlauheit, sie verstand Sich nicht aufs Lügen, konnte unverschämt Nicht fordern, um dann billiger abzulassen. Und allzeit fragend: »Was wird Enoch sagen?« Verkaufte mehr als einmal sie zur Zeit Der Not und der Bedrängnis ihre Waren Für weniger, als sie dafür bezahlt. Mit Sorg' und Trauer nahm sie's wahr, und so, Der Nachricht harrend stets, die nimmer kam, Erwarb ein dürftig Brot sie ihren Kindern, Und lebt' ein Leben stiller Schwermut hin. Das dritte Kind, das kränkliche, ward kränker Von Tag zu Tag, obschon die Mutter es Mit Muttersorgfalt pflegte; mocht' es sein, Daß ihr Geschäft sie oftmals von ihm abrief, Daß ihr gebrach, was ihm am nötigsten, Und daß sie nicht des besten Arztes Rat Bezahlen konnte: – wie dem immer sei, Nach kurzem Zögern, fast eh' sie es bemerkte, Entflog die kleine Seele himmelwärts, Wie jäh ein Vöglein aus dem Käfig fliegt. In jener Woche, als sie es begrub, Schlug Philipps treues Herz, das nur bedacht Auf ihren Frieden war – (er hatte sie, Seit Enoch fortgegangen, nicht gesehn) – In Reue, daß so lang er fern sich hielt. »Jetzt,« meinte Philipp, »wär's ein kleiner Trost Vielleicht, wenn sie mich sähe«; und er ging. Er schritt zuerst durchs öde Vorgemach, Blieb drinnen vor der Tür ein Weilchen stehn, Und trat, nachdem er dreimal angeklopft, Und keiner ihm geöffnet, still hinein; Doch Annie, die von ihres Kleinen Grab Soeben erst zurück, in Trauer saß, Mocht' keines Menschen Antlitz schaun, und kehrte Der Wand das ihre zu, und weinte laut. Da nahte Philipp sich und stammelte: »Annie, ich kam, um eine Gunst zu bitten.« Die Leidenschaft der Antwort, die sie stöhnte: »Pah! Gunst von einem so verlaßnen Ding!« Verschüchterte ihn halb; doch ungebeten, Indes sich Lieb' und Schüchternheit in ihm Bekämpften, setzt' er sich zu ihr und sprach: »Ich kam, von Enochs, deines Gatten, Wunsch Mit dir zu reden; immer sagt' ich schon, Daß du den besten, einen starken Mann Gewählt; denn was im Herzen er beschloß, Griff seine Hand auch an und setzt' es durch. Und weshalb unternahm er diese Fahrt, Und ließ dich einsam? Nicht, die Welt zu sehn, Nicht zum Vergnügen – nein! um bessere Erziehung seinen Kindern zu verschaffen, Als du und er gehabt – Das war sein Wunsch. Und kehrt er heim, so wird es ihn betrüben, Wenn ungenützt ihr Lebensmorgen schwand. Ja, ihn betrüben würd' es noch im Grab, Wüßt' er, daß seine Kleinen wild umher Wie junge Füllen sprängen. Darum, Annie, - Haben wir uns von klein auf nicht gekannt? – Beschwör' ich bei der Liebe dich zu ihm Und seinen Kindern, mir nicht Nein zu sagen – Denn, so du willst, wenn Enoch wiederkehrt, Mag er's zurückerstatten – so du willst, Annie – denn ich bin reich und gut gestellt. Laß Knab' und Mädchen mich zur Schule senden, Das ist die Gunst, die ich erbitten kam.« Annie erwiderte, die Stirn zur Wand Gekehrt: »Ich kann dir nicht ins Antlitz sehn; Ich seh' so töricht und gebrochen aus. Der Kummer warf mich nieder, als du kamst; Jetzt, glaub' ich, wirft mich deine Güte nieder. Doch Enoch lebt, das kündet mir mein Herz – Er wird's erstatten: Geld läßt sich erstatten, Doch deine Güte nicht.« Und Philipp frug: »Annie, so darf ich's tun?« Sie wandte sich, Stand auf, und ließ die tränenvollen Augen Auf seinem freundlich milden Antlitz ruhn; Dann rief sie Segen auf sein Haupt herab, Und drückte leidenschaftlich ihm die Hand, Und schritt hinaus ins kleine Hintergärtchen. Also gehobnen Mutes ging er fort. Zur Schule sandte Philipp drauf die Kleinen, Kauft' ihnen Bücher, und wie Einer für Die eignen Kinder sorgt, sorgt' er für sie In jeder Art. Wenn er auch, Annies willen Sich fürchtend vor dem müß'gen Dorfgeklätsch, Des Herzens liebsten Wunsch sich oft versagte, Und selten über ihre Schwelle schritt, Sandt' er doch durch die Kinder Obst und Kraut, Die erst' und letzten Rosen seines Gartens, Kaninchen von der Düne, und mitunter - Besondrer Feinheit wegen, sagt' er dann, Daß sein Geschenk sie nicht verletze – Mehl Aus seiner Mühle hohem Klapperwerk. Ein Rätsel blieb für Philipp Annies Sinn; Kaum überwand sie sich, wenn er erschien, Aus überströmend dankerfülltem Herzen Zu stammeln ein verhauchend Dankeswort. Doch war er Eins und Alles ihren Kindern; Aus fernstem Winkel eilten sie herbei, Sein herzlich Grüßen herzlich zu erwidern. Sie waren Herrn bei ihm in Haus und Mühle; Ermüdeten sein Ohr mit kleinen Leiden Und Freuden, spielten mit ihm, kos'ten ihn, Und »Vater Philipp« hieß er. Philipp kam Zu gut, was Enochs fernes Bild verlor; Denn unbestimmt schien Enoch wie ein Traum, Ein Schattenbild, das man im Morgengraun Am Ende einer Baumallee erblickt, Und das entschwebt, der Himmel weiß, wohin. Zehn Jahre flossen so ins Meer der Zeit, Seit Enoch Herd und Vaterland verließ, Und keine Nachricht kam von ihm nach Haus. Ins Holz zum Nüssepflücken wollten einst Mit andern Kindern Annies Kinder gehn, Und Annie ging mit ihnen; da begehrten Sie die Gesellschaft Vater Philipps auch. Sie fanden ihn, der Arbeitsbiene gleich, Bestaubt von weißem Mehl, und als sie sprachen: »Komm mit uns, Vater Philipp,« schlug er's ab; Doch als die Kinder ihn am Ärmel zupften, Lacht' er, und fügte gern sich ihrem Wunsch, - War Annie nicht bei ihnen? – und ging mit. Doch als sie halb die steile Dün' erstiegen, Just wo des Haselholzes Saum zur Schlucht Hinab sich neigt, verließ die Kraft sie ganz, Und seufzend sagte sie: »Laß hier mich ausruhn.« Zufrieden ruhte Philipp neben ihr, Indes die Jüngern all' mit Jubelruf Fortstürmten von den Ältern, und sich lärmend Durchs helle Hasellaub hinunter stürzten Zur Schlucht, und sich zerstreuten, das Gezweig, Das widerstrebend schlanke, niederbeugend, Die bräunlichen Büschel abzureißen, laut Sich hier und dort ausrufend im Gehölz. Als Philipp so an ihrer Seite saß, Vergaß er ihrer Gegenwart, und dachte An jene dunkle Stunde hier im Holz, Da wie ein wundes Reh er in die Schlucht Hinab gekrochen war; und endlich sagt' er, Sein biedres Haupt erhebend: »Annie, horch, Wie lustig sind sie drunten im Gehölz! – Du bist wohl müde?« denn sie sprach kein Wort. »Recht müd'?« sie barg ihr Antlitz in die Hand. Philipp, ein wenig näher rückend, sprach: »Annie, es liegt mir etwas auf dem Herzen, Und auf dem Herzen lag mir's schon so lang, Daß endlich es heraus muß, wenn ich auch Nicht weiß, seit wann es mich gedrückt. O Annie, Es ist nicht möglich, nicht zu hoffen mehr, Daß er, der fern zehn lange Jahre blieb, Am Leben noch; wohlan denn! laß mich reden: Es schmerzt mich, arm und hilfsbedürftig dich Zu sehn, und helfen kann ich nicht nach Wunsch, Wenn du nicht – Frauen, sagt man, fassen schnell – Vielleicht verstehst du schon, was ich begehre – Ich wünsche dich zur Frau. Ich wäre gern Ein Vater deinen Kindern; lieben sie Mich nicht wie einen Vater? weiß ich doch, Daß ich sie liebe wie mein eignes Blut! Und sieh, ich glaube, wärst du erst mein Weib, Dann könnten wir nach all' den trüben Jahren Der Ungewißheit noch so glücklich sein, Wie Gott den Seinen es vergönnt. Bedenk' es! Vermögend bin ich, unabhängig, frei Von Sorgen, außer der um dein Geschick; Wir haben uns von klein auf ja gekannt, Und länger liebt' ich dich, als du es weißt.« Annie erwiderte mit sanftem Ton: »Du warst ein Engel Gottes unserm Haus, Gott segne, Gott belohne dich dafür Mit einem Wesen, glücklicher als ich. Vermag ein Mensch zum zweitenmal zu lieben? Kann ich dich lieben, wie ich ihn geliebt? Was ist's, das du begehrst?« – »Ich bin zufrieden,« Versetzte Philipp, »wenn nach Enoch nur Du mich ein wenig liebst.« – »Oh,« rief sie aus Voll Bangen, »lieber Philipp, wart ein Weilchen! Wenn Enoch kommt – doch Enoch kommt wohl nie – Ach, wart ein Jahr, ein Jahr ist nicht so lang, In einem Jahr werd' ich verständ'ger sein; O, wart ein Weilchen!« Philipp sagte trüb: »Annie, da ich mein Leben lang gewartet, Kann ich's auch länger noch.« – »Nein,« rief sie aus, »Du hast mein Wort, es sei – in einem Jahr! Willst du nicht dein Jahr tragen, wie ich meins?« Und Philipp sprach: »Ich will mein Jahr ertragen.« Dann schwiegen sie, bis Philipp, aufwärts blickend, Des hingeschiednen Tags erloschnen Strahl Hinter dem Hünengrab verschwinden sah. Den Tau für Annie fürchtend, stand er auf Und rief mit lauter Stimm' ins Holz hinab. Die Kinder kamen her mit ihrer Beute; Dann schritten sie hinab zum Dorf, und dort Vor Annies Tür gab er ihr sanft die Hand, Und sagte: »Annie, als ich zu dir sprach, War's deine schwache Stunde. Unrecht tat ich. Ich bin dein eigen stets, doch du bist frei.« Und Annie weint' und sprach: »Du hast mein Wort.« Sie sprach's; und wie in einem Augenblick, Indes sie nach wie vor ihr Haus bestellte, Und noch sein letztes Wort im Ohr ihr klang, Daß er sie länger liebe, als sie's wisse, Verwandelte der Herbst sich wieder schon Zum Herbst, und wieder trat er vor sie hin, An ihr Versprechen mahnend. »Ist's ein Jahr?« Frug sie. »Ja, wenn die Nüsse wieder reif sind, Komm und sieh nach.« Doch sie vertröstet' ihn – So viel sei zu besorgen – solch ein Wechsel! – Vier Wochen noch – mehr fordere sie nicht – Er hab' ihr Wort – vier Wochen, und nicht mehr. Und Philipp sprach, indes im Aug' ihm trüb Die lebenslange Sehnsucht glomm, und leis Die Stimme bebte wie des Trunknen Hand: »Wähl' deine Zeit, Annie, wähl' deine Zeit.« Vor Mitleid weinte Annie fast um ihn. Und dennoch hielt sie stets ihn zögernd hin Mit mancher kaum glaubwürdigen Entschuld'gung, Versuchend seine Treue und Geduld, Bis abermals ein halbes Jahr entschwand. Nachgrad begann das müßige Dorfgeklätsch, Das stets empört ist, wenn es sich verrechnet, Zu zürnen, als sei Unrecht ihm geschehn. Die einen dachten, Philipp spiele nur Mit ihr; die andern, wenn sie spröde tue, So sei's, um sichrer ihn ins Garn zu locken; Und andre lachten sie und Philipp aus, Als wüßten beide selbst nicht, was sie wollten; Und Einer, dem im Hirn wie Schlangenbrut Gift'ge Gedanken zischten, munkelte Von Schlimmerm gar. Ihr eigner Sohn schwieg still, Obschon sein Blick oft seinen Wunsch verriet; Doch ihre Tochter drängt' und drängte sie, Den Mann zu frei'n, der ihnen allen lieb, Und von der Armut Joch ihr Haus zu retten. Und Philipps Rosenwangen wurden fahl Und bleich; und wie ein schwerer Vorwurf drückte Dies alles sie. Als sie in einer Nacht Nicht schlafen konnte, betete sie brünstig: »Herr, gib ein Zeichen mir! Ist Enoch tot?« Dann, eingeengt vom dunkeln Wall der Nacht, Ertrug sie nicht der Ungewißheit Graus, Sprang auf vom Bett und machte Licht sich an, Ergriff verzweiflungsvoll das heil'ge Buch, Schlug rasch es auf, ein Zeichen drin zu finden, Und las das Wort, auf das ihr Finger traf: »An einem Palmbaum.« Das war Nichts für sie, Kein Sinn darin; sie schloß das Buch und schlief. Annie‘s Traum Und sieh! ihr Enoch saß auf einem Hügel, An einem Palmbaum, über ihm die Sonne. »Tot ist er,« dachte sie, »und selig singt er Hosianna in der Höhe; dorten scheint Die Sonne der Gerechtigkeit, und dies Sind wohl die Palmen, die das frohe Volk Einstmals hernieder streute mit dem Ruf: Hosianna in der Höhe!« Sie erwachte, Entschlossen sandte sie zu ihm, und rief: »Es steht der Hochzeit nichts im Wege mehr.« »Gottlob!« versetzt' er, »dein- und meinetwillen, Wenn du mich freien willst, laß es gleich geschehn.« So wurden diese Zwei vermählt, und fröhlich Erklang der Hochzeitsglocken Schall darein. Doch fröhlich nimmerdar schlug Annies Herz. Ein Schritt schien neben ihrem Pfad zu wallen, Sie wußte nicht, woher; ein Flüstern hauchte Ihr in das Ohr, sie wußte nimmer, was; Auch blieb sie niemals gern allein zu Haus, Und wagt' alleine niemals auszugehn. Was fehlt' ihr doch, daß, eh' sie eintrat, oft Die Hand so zögernd auf dem Türgriff weilte? So angstvoll? Philipp glaubt' es zu verstehn: Ihr Zustand ließ erklären solche Angst, Sie war in Hoffnung. Doch als sie geboren, War mit dem neuen Kind sie selbst erneut, Die neue Mutter zog ihr in das Herz, Ihr guter Philipp war ihr alles nun, Und jene rätselhafte Ahnung starb. – Ende des ersten Teils. Zweiter Teil. Vorspiel Und wo war Enoch? Glücklich fuhr dahin Das Schiff »Fortuna«, ob auch in der Buch Biscayas rauhe Winde, ostwärts stürmend, Es schwer bedrohten; aber ungeschädigt Glitt durch den Sommer es der Welt hinab, Und dann nach einer langen Fahrt ums Kap Bei häufigem Wechsel gut' und schlechter Winde Durchfurcht' es noch einmal die Sommerwelt, Allwo des Himmels Odem stetig blies, Und sanft es trieb durchs goldne Inselmeer, Bis es den Hafen fern im Ost erreichte. Für eigne Rechnung kaufte Enoch dort Seltsame Mißgestalten, wie der Markt Zu jener Zeit sie gut bezahlte, auch Für seine Kinder einen goldnen Drachen. Glückloser war die Heimfahrt. Anfangs zwar Erhob das busenüppige Schiffsbild sich, Kaum schaukelnd, Tag für Tag, in stiller See Über des Buges federkrausem Schaum; Dann kam Windstille, wechselnde Winde dann, Dann lange Zeit ganz widrige; und zuletzt Ein Sturm, der sie in schwarzer Nacht verschlug, Bis mit dem Angstruf: »Brandung!« fast zugleich Ein Krach erscholl, und alle, bis auf Enoch Und zwei Gefährten, in das Meer versanken. Die halbe Nacht an schwimmendem Takelwerk Und Balken fest sich klammernd, trieben sie Gen Morgen hin zu einer reichen Insel, Die einsam lag in einsam ödem Meer. An Lebensunterhalt gebrach es nicht, An saftigen Früchten, großen Nüssen, Wurzeln; Und schier so zahm vor Wildheit war das Wild, Daß hilflos fast es sich ergreifen ließ. In einer seewärts blickenden Bergesschlucht Erbauten dort sie eine Hütte sich, Und deckten sie mit breiten Palmenblättern Halb Hütte, Höhle halb. So weilten sie In diesem Eden alles Überflusses, Bei ewigem Sommer, schweren Herzens doch. Denn einer, fast ein Knabe noch, der Jüngste, Der in der Nacht des Schiffbruchs sich verletzt, Starb hin, drei Jahre lang lebend'gen Tod. Sie pflegten ihn. Nach seinem Heimgang fanden Die andern einen sturmgefällten Stamm, Und Enochs Kamerad, der unvorsichtig Nach Indianerart mit Feuer ihn Aushöhlte, sank, vom Sonnenstich ereilt, Ins Grab, und Enoch blieb allein jetzt übrig. In diesen beiden Todesfällen las Er Gottes Mahnung: »Harre deiner Stunde!« Den bis zum Gipfel waldbewachs'nen Berg, Die Lichtungen, die hoch empor sich wanden Gleich Pfaden, die zum Himmel aufwärts ziehn, Der schlanken Palme hängenden Federbusch, Des Käfers und des Vogels Strahlenschein, Der langen Trichterwinden Farbenpracht, Die um der mächt'gen Stämme Schaft sich rankten Und bis zum Waldsaum liefen, all das Glänzen Und Glühn des breiten Gürtelrings der Welt Sah er; doch was er gern gesehen hätte, Das sah er nie: ein freundlich Menschenantlitz, Und statt der Menschenstimme liebem Ton Vernahm er nur der Wasservögel Schrei, Der Brandung Donneranprall an das Riff, Das Rauschen riesiger Bäume, deren Laub Und Blüten hoch im Blau verschwanden, oder Das Brausen eines Waldbachs in das Meer, Wenn er am Ufer hinschritt, oder taglang Oft in der seewärts blickenden Bergschlucht saß, Nach einem Segel spähend übers Meer. Allein kein Schiff, kein Schiff. Wohl Tag für Tag, doch jeden Tag Des Sonnenaufgangs scharlachrote Pfeile Zwischen den Palmen, Farn und Klippenreihn; Das Glanzmeer auf den Wassern fern im Ost; Das Glanzmeer auf der Insel ihm zu Häupten; Das Glanzmeer auf den Wassern fern im West; Die großen Sterne dann am Himmelsdom, Das hohler brütende Meer, und wiederum Des Sonnenaufgangs Pfeile – doch kein Segel! Oft lag er dort so still auf seiner Wacht, Daß Rast auf ihm die goldne Eidechs hielt. Ein Traumbild, das gewebt aus vielen Träumen, Stieg spukhaft vor ihm auf; oft auch beschwor Er selbst gespenstig Leute, Stätten, Dinge, Die er auf einer dunklern Insel einst Gekannt, die fern jenseits der Linie lag: Die Kinder, Annie und das kleine Haus, Das Mühlengäßchen und den Heckenweg, Den Taxus-Pfau, den alten Edelhof, Den Schimmel und das Boot, das er verkauft, Die finstre Düne, grauer Nebel Flor, Sprühregen, den Geruch von welkem Laub, Und leisen Klageton bleifarbner Flut. Einst hört' er auch in seine Ohren klingen, Zwar leis, doch lustig – weit, ach, weit entfernt – Den Schall der Kirchenglocken seines Dorfs; Da sprang er auf, er wußte nicht warum, Ihn schauderte, und als sein Blick die schöne Verhaßte Insel wieder vor sich sah: O, wenn sein armes Herz sich nicht zu Dem Gewendet, der allgegenwärtig ist, Und keinen ganz verläßt, der zu ihm spricht, Gestorben wär' er da vor Einsamkeit. So über Enochs früh ergrauend Haupt Zog Jahr für Jahr die Sonn'- und Regenzeit Wechselnd dahin. Sein Hoffen, einst noch wieder Die Seinen und die Heimatsflur zu sehn, War noch nicht tot, als sein verlass'nes Los Ein plötzlich Ende nahm. Ein andres Schiff, Das Wassermangel litt, von seinem Kurs, Wie die »Fortuna« einst, durch Sturm verschlagen, Warf Anker bei dem fremden Eiland aus; Denn da der Steuermann bein Tagesdämmern Durch eine Lücke in dem Nebelflor Den Waldbach still bergunter fließen sah, So fuhr ein Boot mit einigen Mann zum Strand, Die Wasser suchend mit Geschrei das Ufer Erfüllten. Von der Bergschlucht niederstieg Der Eremit mit langem Haar und Bart, Braun, kaum ein Menschenbild, seltsam gekleidet, Mummelnd und murmelnd wie im Blödsinn fast, Mit unartikulierter Hast, durch Zeichen Bedeutend, niemand wußte, was; doch wies er Den Weg zu Strömen süßen Wassers bald; Und als er zu den Leuten sich gesellt Und ihren Reden horchte, ward gelöst ihm Die lang gebundne Zunge, bis er endlich Verständlich sich dem Schiffervolk gemacht. Sie nahmen, als die Fässer sie gefüllt, Ihn mit an Bord, und dort erzählt' er ihnen In abgebrochnen Worten sein Geschick. Unglaublich schien's zuerst, doch mehr und mehr Horchten sie auf, verwundert und gerührt, Und gaben Kleidung ihm und freie Fahrt. Doch half er oft den andern, um die Last Der Ungeselligkeit hinwegzuscheuchen. Keiner von allen war aus seiner Gegend Und konnt' auf seine Fragen Rede stehn, Wenn er nach etwas frug, woran ihm lag. Langweilig war die Fahrt und endlos fast, Das Schiff seetüchtig kaum; doch immer flog Sein heimkehrdurft'ger Geist dem trägen Wind Voraus, bis er in trübumwölkter Luft Wie ein Verliebter tief ins Herz hinab Einsog den tauigen Wiesen-Frührauch Englands, Der von dem bleichen Strande hergeweht; Und alles Schiffsvolk legt' an jenem Tag Sich selber eine Mitleidssteuer auf Für den verlaßnen Mann und gab sie ihm; Dann setzten sie im selben Hafen ihn Ans Land, von wo er einstmals ausgefahren. Kein Wort sprach Enoch dort zu irgendwem; Heimwärts – zu welchem Heim? hatt' er ein Heim? – Schritt er durchs Land. Schön war der Nachmittag, Sonnig, doch kühl; dann wälzte von der See Ein Nebel, durch die Schluchten angelockt, An denen jene beiden Häfen lagen, Sich auf, und hüllte ein die Welt in Grau, Schnitt ab des Heerwegs Ende seinem Blick, Und ließ ihn rechts und links nur schmale Streifen Von Ackerland, Gehölz und Weide sehn. Schwermütig pfiff auf blätterlosem Baum Der Fink, und durch des Nebels feuchten Schwall Sank raschelnd niederwärts das welke Laub. Dicht troff der Nebel, schwärzer ward die Nacht; Doch endlich schien ihm durch des Nebels Flor Ein Licht zu blicken, und er war am Ort. Die lange Straße dann hinunter schleichend, Von Unheilsahnung trüb bewegt, den Blick Gesenkt aufs Pflaster, kam er an das Haus, Wo Annie einst gelebt und ihn geliebt, Und wo in jenen sieben frohen Jahren Sie ihm die lieben Kinderchen geschenkt; Doch als er alles still und dunkel fand (Ein Anschlagzettel sagte, zum Verkauf Sei ausgestellt das Hüttchen), schlich er weiter, Und murmelte: »Tot, oder tot für mich!« Er kam hinab zur kleinen Werft am Wasser, Und sucht' ein Wirtshaus, das er einst gekannt, Altmodisch aufgezimmert von Gebälk, So wurmzernagt, baufällig, rings gestützt, Daß er es kaum zu finden mehr verhoffte; Doch nur gestorben war der Mann, der einst Es hielt; und seine Witwe, Miriam Lane, Führt' es mit täglich kärgerem Gewinn; Einst lärmten hier Matrosen, jetzt war's still, Und bot nur dann und wann ein Bett dem Wandrer. Hier weilte Enoch schweigend manchen Tag. Doch Miriam Lane war gut und schwatzte gern, Sie setzte oft sich zu ihm, und erzählte Ihm mit dem andern, was im Dorf geschehn, Harmlos – denn Enoch war so braun, gebeugt Und alt – die ganze Chronik seines Hauses: Des Säuglings Tod, wie Annie bald verarmt, Wie Philipp ihre Kinder jahrelang Zur Schule sandte, wie er um sie warb, Wie sie ihn lange hinhielt, ihre Heirat, Und wie dann Philipps Kind geboren ward; Und über Enochs Züge glitt kein Schatten Und keine Regung; wer ihn so gesehn, Der hätte wohl geglaubt, daß minder ihn, Als die Erzählerin, ihr Wort berühre; Nur als sie, Enochs denkend, endete: »Der Arme war verschollen und verloren«, Schüttelt' er feierlich sein graues Haupt, Und murmelte: »Verschollen und verloren!« »Verloren!« klang's ihm tief im Herzen nach. Doch Enoch drängt's, ihr Angesicht zu sehn. »Säh' ich ihr liebes Antlitz wieder nur, Und wüßte, daß sie glücklich!« Der Gedanke Verfolgt' und quälte ihn, und trieb ihn fort, Am Abend, als der herbstlich trübe Tag Zu trübrer Dämmrung ward, hinan den Hügel. Dort setzt' er sich, und blickte still hinab; Dort stürmten tausend Bilder auf ihn ein, Traurig, unsäglich traurig. Mählich lockte Der trübe Schein behaglich trauter Glut, Die fern aus Philipps Hinterhause glomm, Ihn an, so wie die Leuchtturmflamme anlockt Den Wandervogel, bis er toll drauf losstürzt Und sein ermattet Leben dran zerschellt. Denn Philipps Wohnung lag der Straße zu, Das letzte Haus landeinwärts; doch dahinter Zog sich, mit einer Heckentür ins Feld, Ein Gartenviereck, sorgsam eingezäunt, Und drinnen stand ein alter Eibenbaum Mit immergrünem Laub, und ringsum lief Ein Kiesweg, den ein Fußpfad quer durchschnitt. Doch Enoch mied den Mittelsteig, und stahl sich Den Zaun entlang bis an den Eibenbaum; Und sah von dort aus, was er besser wohl Gemieden hätte, wenn ein solches Weh, Wie seins, ein »schlimmer« oder »besser« hat. Denn auf dem blanken Tisch erglänzten Tassen Und Silberzeug; so traulich war der Herd; Und rechts vom Herde sah er Philipp sitzen, Den einst verschmähten Freier seiner Frau, Stramm, rosig, seinen Säugling auf dem Knie; Und zu dem zweiten Vater beugte sich Ein Mädchen nieder, eine jüngere, Doch schlankre Annie Lee, mit blondem Haar Und groß; es baumelte von ihrer Hand An einer langen Schnur ein Ring herab, Nach dem der Kleine mit den runden Ärmchen Beständig griff, und doch ihn nimmer fing, Und alle lachten; – links vom Herde sah er Die Mutter, oft zum Kleinen hingekehrt, Doch manchmal auch mit ihrem Sohne redend, Der groß und stark an ihrer Seite stand Und froh zu ihren Worten schmunzelte. Als jetzt der auferstandne Tote sah Sein Weib, nicht mehr sein Weib, und ihren Säugling, Der nicht sein Kind war, auf des Vaters Knie, Und all die Herzlichkeit, das Glück, den Frieden, Und seine eignen Kinder, groß und schön, Und jenen andern, der an seiner Statt Sein Recht besaß und seiner Kinder Liebe, – Da fühlt' er, ob auch alles Miriam Lane Ihm schon erzählt, daß mächtiger der Anblick Herzbrechender Dinge ist, als ihr Bericht, Und taumelnd hielt er sich am Ast, aus Furcht, Daß ihm entsetzensvoll ein Schrei entfahre, Der wie der Donner des Gerichts im Nu In Trümmer alles Glück des Hauses schmettre. Er wandte drum sich leise wie ein Dieb, Daß nicht der harte Kies verrät'risch knirsche, Und längs des Zaunes sich hintastend, daß Man nicht in Ohnmacht hingestürzt ihn finde, Schlich er zum Heck, und öffnete und schloß, So leise wie in einem Krankenzimmer, Die Tür, und schritt hinaus ins freie Feld. Dort wollt' er niederknien, doch seine Knie Versagten ihm, und vorwärts stürzend grub er Die Finger in das feuchte Erdreich ein Und betete. »Es ist schwer zu tragen! Was haben sie von dort mich weggeführt? Allmächt'ger Gott und Heiland, der du mich Auf meiner öden Insel aufrecht hieltest, Halt aufrecht mich in meiner Einsamkeit Ein Weilchen länger! Hilf mir, gib mir Kraft, Ihr's nicht zu sagen, daß sie's nie erfahre. Hilf mir, daß heilig mir ihr Friede sei. Doch meine Kinder! Darf ich auch mit ihnen Nicht reden? Keins von ihnen kennt mich ja. Nein dennoch, nein! denn ich verriete mich. Kein Vaterkuß dem Mädchen, das der Mutter So gleich ist, noch dem Knaben, meinem Sohn!« Und Sprache, Denken und Gefühl entwich, Als hielt' ein Zauberschlaf ihn festgebannt. Doch als er sich erhob und heimwärts ging Nach seiner öden Wohnung, tief hinab Die lange, schmale Straße, prägt' er es Dem müden Hirn im Fürbaßwandern ein, Als sei es der Refrain von einem Lied, »Ihr's nicht zu sagen, daß sie's nie erfahre.« Er war nicht ganz unglücklich. Sein Entschluß Und fester Glaube stärkt' ihn, und Gebet, Das aus lebend'ger Willenskraft entfloß Und durch die Bitternis der Welt emporquoll, Wie Quellen süßen Wassers in der See, Hielt ihn am Leben. »Diese Müllersfrau, Von der Ihr spracht,« so frug er Miriam – »fürchtet Sie niemals, daß ihr erster Mann noch lebt?« »Ach ja, die arme Seele, nur zu sehr!« Versetzte Miriam; »sicher wär' es ihr Ein Trost, wenn Ihr vielleicht ihr sagen könntet, Daß Ihr ihn tot gesehn.« Und Enoch dachte: »Erfahren soll sie's, wenn der Herr mich rief, Ich harre Seines Rufs;« und er begann, Da er Almosen nicht erbetteln wollte, Nach Arbeit sich am Hafen umzusehn. Zu jedem Handwerk fast war er geschickt. Er war ein Böttcher und ein Zimmermann, Flocht Fischern Netze, oder half den Schiffern Beim Laden und Entlöschen ihrer Bark, In der zum Strand sie Kaufmannswaren brachten. Und so verdient' er sich ein karges Brot. Doch da er hoffnungslos für sich allein Nur schaffte, gab die mühevolle Arbeit Ihm keine Lebenskraft; und als das Jahr Vollendet seinen Kreislauf seit dem Tag, An welchem Enoch heimgekehrt, befiel Ihn eine schleichende Krankheit, die allmählich Ihn schwächte und der Arbeit überhob, Ans Haus, den Stuhl, und dann ans Bett ihn fesselnd. Und Enoch trug sein Los mit heiterm Mut; Denn froher sieht der Schiffer, der gestrandet Auf ödem Riff, am Horizonte nicht Das Boot, das rettungbringende, erscheinen Durch Sturm und Brandungsschaum, als er den Tod Ihm winken sah, das Ende alles Leids. Denn eine Hoffnung dämmert' in ihm auf: »Wenn ich hinüber ging, mag sie erfahren, Daß ich bis an mein Ende sie geliebt.« Laut rief er Miriam Lane, und sagte: »Frau, Es drückt mich ein Geheimnis – aber schwört, Bevor ich's künde – schwört aufs heil'ge Buch, Es zu bewahren, bis der Tod mich rief.« »Tod!« rief die gute Alte, »töricht Reden! Ich sag' Euch, Mann, wir bringen Euch noch durch.« »Schwört,« herrschte Enoch streng, »aufs heil'ge Buch!« Und halb erschreckt schwor Miriam auf das Buch. Dann sprach er, und sein graues Auge ruhte Auf ihr: »Habt Enoch Arden Ihr gekannt?« »Gekannt?« versetzte sie; »ja, doch entfernt. Er kam die Straße manches Mal herab, Erhobnen Haupts und scherte sich um keinen.« Enoch versetzte trüb: »Nun ist sein Haupt Gebeugt, und keiner schiert sich mehr um ihn. Ich hab' wohl kaum drei Tage noch zu leben; Ich bin der Mann.« Bei diesen Worten schrie, Ungläubig halb, halb ängstlich, Miriam auf: »Ihr Arden! – nein, um mehr als einen Fuß War Arden größer.« Enoch sagte drauf: »Mein Gott hat also mich herabgebeugt; Die Einsamkeit, der Kummer brachen mich; Und dennoch bin ich der, der sie gefreit - Doch zweimal hat den Namen sie vertauscht –. Ich freite sie, die Philipp Ray gefreit. Hört zu!« Und dann erzählt' er seine Fahrt, Den Schiffbruch, sein vereinsamt Los, die Heimkehr, Wie er von fern auf Annie hingeschaut, Was er bei sich beschloß, und wie er's hielt. Und als die Frau vernommen seine Mär, Entstürzte reichlich ihrer Tränen Strom. Indes im Herzen ihr die Sehnsucht nagte, Umher zu rennen in dem kleinen Dorf Und Enoch Ardens Leiden auszuschrein; Doch ihres Schwures scheu gedenkend, sagte Sie nur: »Seht Eure Kinder vor dem Tod! Laßt mich sie holen, Arden«, und sprang auf, Sie herzubringen stracks, denn Enoch schien Unschlüssig einen Augenblick, dann sprach er: »Frau, stört mich nicht, so nahe meinem Tod, Laßt bis zuletzt mich meinen Vorsatz halten. Setzt Euch, und merket auf und hört mich an, So lang mir Kraft zum Sprechen bleibt. Ich bitt' Euch, Wenn Ihr sie seht, so sagt ihr, daß ich starb, Sie segnend, für sie betend und sie liebend Ja, von der Schranke abgesehn, die sich Gebildet zwischen uns, so treu sie liebend, Wie damals, als wir ruhten Haupt an Haupt. Und meiner Tochter Annie, die so ganz Der Mutter ähnlich ist, sagt ihr, daß ich Mit meinem letzten Hauch sie segnete. Bringt meinen Segen gleichfalls meinem Sohn; Und Philipp sagt, daß ich auch ihn gesegnet, Denn immer hat er's gut mit uns gemeint. Wenn meine Kinder, die mich lebend kaum Gekannt, mich gern als Toten sehen möchten, So laßt sie kommen, denn ich bin ihr Vater. Sie aber darf nicht kommen, daß sie nicht Mein Totenangesicht in Zukunft störe. Ach, einer nur von meinem Fleisch und Blut Wird mich umarmen dort in jener Welt; Dies Haar ist sein; sie schnitt es ab und gab mir's, Und all' die Jahre trug ich's auf der Brust, Und dacht' es mitzunehmen in das Grab; Doch anders denk' ich jetzt, ich werd' ihn sehn Als sel'gen Engel; darum, wenn ich heimging, Gebt's ihr zurück, es mag ein Trost ihr sein, Und als ein Zeichen wird's zugleich ihr gelten, Daß ich es bin.« Er schwieg; und Miriam Lane Versprach mit so geläufiger Zunge alles, Daß er noch einmal strengen Blicks sie ansah, Und alles wiederholte, und noch einmal Gelobte sie's. Die dritte Nacht darauf, Als Enoch bleich und reglos schlummerte Und Miriam, bei ihm wachend, eingenickt, Erscholl ein also laut Gebrüll vom Meer, Daß alle Häuser rings am Strand erbebten. Erwachend streckt' er seine Arme aus, Und rief mit lauter Stimm': »Ein Schiff! ein Schiff! Ich bin gerettet!« und mit diesem Wort Sank er aufs Bett zurück und sprach nicht mehr. So schied die starke, heldenmüt'ge Seele, Und selten sah ein stattlicher Begräbnis Das kleine Dorf, als da man ihn begrub.
Authorship:
- by Adolf Strodtmann (1829 - 1879), "Enoch Arden" [author's text not yet checked against a primary source]
Based on:
- a text in English by Alfred Tennyson, Lord (1809 - 1892), "Enoch Arden"
Musical settings (art songs, Lieder, mélodies, (etc.), choral pieces, and other vocal works set to this text), listed by composer (not necessarily exhaustive):
- [ None yet in the database ]
Available translations, adaptations or excerpts, and transliterations (if applicable):
- LIT Lithuanian (Lietuvių kalba) (Giedrius Prunskus) , "Enochas Ardenas", copyright © 2023, (re)printed on this website with kind permission
Researcher for this page: Giedrius Prunskus [Guest Editor]
This text was added to the website: 2023-10-30
Line count: 973
Word count: 6810
Pirmoji dalis Preliudas Tarp uolėto gūbrio įsispraudęs tarpeklis, Kuriame putoja vanduo ir plyti geltono smėlio juosta; Anapus matosi daugybė raudonų stogų, supančių prieplauką, Taip pat – daug audrų atlaikiusi bažnytėlė. Aukštyn į kalną vingiuoja ilga gatvelė, Vedanti į vienišą, virš miestelio iškilusį malūną; Tolumoje stūkso pilka, griovų išvagota kopa, O lazdynų giraitė, Kurią rudenį mėgsta užplūsti vaikai, Žaliuoja didžiulį lovį primenančiame kopos tarpeklyje. Čia, prieš gerą šimtmetį, ant kranto žaidė vaikai Iš trejų namų: Ana Li, Gražiausia kaime mergaitė, Filipas Rėjus, vienintelis malūnininko sūnus Ir Enochas Ardenas, jūreivio sūnus, Žiemą sudužus laivui likęs našlaičiu. Jie žaidė tarp jūros išmestų šiukšlių ir nuolaužų: Susuktų virvių, pajuodusių tinklų, Dervuotų valčių dalių ir rūdimis aptrauktų inkarų; Jie statė pilis iš lakaus smėlio, Kurias bangos greit nuplaudavo, arba sekdavo Slūstančią bangą, vėliau sprukdami nuo ateinančios Ir kiekvieną dieną minkštame smėlyje Likdavo maži pėdskai, kasdieną nuskalaujami jūros. Ankštoje oloje, dengiamoje uolos atplaišos, Vaikai dažnai žaisdavo namus. Tą dieną Enochas buvo namų šeimininkas, Filipas – tarnas, O Ana – šeimininko žmona; Bet netrukus Enochas panoro likti šeimininku visą savaitę: „Tai mano namai ir mano mažoji žmona“. „Ji taip pat ir mano, vienaip ar kitaip“ – prieštaravo Filipas. Kai jie ginčydavosi, dažniausiai nugalėdavo Enochas, Nes jis buvo stipresnis; Tuomet bejėgio pykčio Ašaros užplūdo žydras Filipo akis Ir virpėdamas jis sušuko: „Enochai, nekenčiu tavęs“, o kartu Baimingai pravirko ir Ana, Prašydama dėl jos nesiginčyti, Nes ji mielai būtų buvusi jų abiejų mažoji žmona. O kai vaikystės gaisai užgeso Ir kaitriai suspindusi gyvenimo saulė uždegė Abi širdis, abi jos užsiliepsnojo Meile tai pačiai merginai. Enochas išsakė Savo jausmus, o Filipas mylėjo nebyliai. Ir Ana atrodė palankesnė Filipui, Bet iš tikro mylėjo Enochą, nors pati to Dar nežinojo ir būtų išsigynusi, Jei kas jos apie tai būtų paklausęs. Enochas turėjo Vienintelį tikslą: Sutaupyti, ka tik įmanoma sutaupyti, Nusipirkti nuosavą valtį ir Anai Pastatyti namelį. Ir taip nutiko, Kad nė vienas žvejys jūros skalaujamoje pakrantėje Nebuvo toks laimingas, drąsus Ir nebojantis pavojų, Koks buvo Enochas. Jis taipogi metus Tarnavo pirklio laive, kur Tapo tikru jūreiviu. Tris kartus Jam pavyko iš tamsaus bangų kapo Į dienos šviesą grąžinti žmonių gyvybes. Ir visi jį mylėjo ir gerbė. Ir kai atėjo dvidešimt pirmasis Enocho pavasaris, Įsigijo jis nuosavą valtį ir pastatė namelį, Mielą lizdelį Anai, pusiaukelėje Tos gatvelės, kuri vedė į malūną. Vieną auksinio rudens vakarą Visas jaunimas šventė Ir pasiėmę maišus bei pintines, tiek didesnes, tiek mažesnes, Išėjo į giraitę skinti riešutų. Filipas atėjo (Mat jo tėvas sirgo ir ji reikėjo slaugyti) Valandėle vėliau. Ir kai perlipo kalvą, Už kurios prasideda lazdynai, Lenkiantys šakas į slėnio pusę, pamatė porelę, Enochą ir Aną, sėdinčius ir susikibusius rankomis, Pilkas jos akis ir vėjų nugairintą veidą, Degantį raudoniu, tarsi Altoriaus žvakės. Filipas tai pamatė Ir jų veiduose perskaitė savo nuosprendį. Kai jiedu susiglaudė, jis atsiduso Ir patraukė šalin, tarsi sužeistas elnias, Nuėjo į miškingą slėnį. Ten, nors kiti aplinkui linksminosi, Apmąstė savo tamsią lemtį, Atsistojo ir sugrįžo namo, o Ilgesio skausmą užrakino giliai širdyje. O tiedu susižadėjo ir džiaugsmingai Nuaidėjo vestuvinių varpų skambesys, ir džiaugsmingai Bėgo metai, septyneri laimingi metai, Metai, palaiminti turtingo derliaus, Širdingos meilės, garbingo darbo. Ir vaikučiai atsirado: pirma gimė dukrelė. Ir su pirmuoju kūrikio riksmu pabudo Enocho širdyje kilnus troškimas, Sutaupyti, ką tik įmanoma sutaupyti, Kad jo vaikas gautų geresnį išlaikymą, Nei jo tėvams buvo lemta. Šis troškimas dar labiau sustiprėjo, Kai po poros metų gimė berniukas, Rožinis vilties spindulėlis, šviečiantis Enochui, kai jis būdavo toli audringoje jūroje, Ar keliaudavo po šalį. Nes Enocho Figūra ir jo laimikis Jūros kvapu persmelktame krepšyje ir jo veidas, Nugairintas tūkstančio žiemos audrų, Buvo gerai žinomi ne tik turgaus aikštėje. Ne, jį žinojo net apylinkėse, esančiose už kopos, Nuo liūtų galvomis puoštų rūmų portalų Iki bajorų medžioklės namelio, Kuriam penktadieniais Enochas tiekdavo produktus. Bet kartą viskas pasikeitė, nes juk viskas keičiasi. Dešimčia mylių šiauriau siauros įlankos Buvo pastatytas didesnis uostas. Ten Enochas Dažnai vykdavo tiek vandeniu, tiek sausuma. Ir kartą, lipdamas į laivo stiebą Jis nukrito. Kai jį pakėlė, visi pastebėjo, kad Enochui lūžo koja. Pakol jis gulėjo ligos patale, jo žmona pagimdė Antrąjį sūnų, silpnos sveikatos vaikelį. Taigi ranka, kadaise jį maitinusi, Atėmė iš jo duoną, Ir kai jis Gulėjo toks bedalis, apniko jį rūpesčiai ir abejonės, Nors Enochas nuolankiai tikėjo į Dievą. Naktimis, tarsi košmaras, jį kankino sapnas, Lyg matytų jis savo vaikus Gyvenančius vargingai, be duonos kąsnio, O mylimą žmoną – elgetaujančią. Jis meldėsi: „Kad ir kokia mano lemtis bebūtų, apsaugok ją nuo šito!“ Jam besimeldžiant atėjo laivo, Kuriame Enochas kažkada tarnavo, kapitonas. Jis išgirdo apie Enochą ištikusią bėdą ir atėjo – nes jį atsiminė ir labai gerbė – Ir pasakė, kad jo laivas plaukia į Kiniją, O kapitono padėjėjo vieta dar vis laisva. Ar jis jos norėtų? Dar daug savaičių Iki laivo išvykimo. Ar šio darbo imtųsi? Ir Enochas nedvejodamas atsakė: „Taip“, Džiaugdamasis, kad jo malda buvo išklausyta. Dabar nelaimės šešėlis atrodė ne ką baisesnis Nei išsidraikęs debesėlis Užstojantis spindintį saulės taką, O jo šešėlis – tarsi šviesos salelė, Krentanti ant vandens. Bet kai jis išvyks, Kas bus su jo žmona ir vaikais? Ilgai Enochas mąstė apie savo planus. Parduoti valtį? Bet ji jam tokia miela! Kiek audrų su ja įveikta! Jis pažįsta ją kaip riteris savo žirgą, Bet visgi tai padarys, o už gautus pinigus Nupirks Anai prekių, kad ji galėtų jomis prekiauti Viskuo, ko tik reikia jūreiviams. Taip ji, kol jis bus išvykęs, išlaikys namus. Argi jis negalėtų prekiauti tolimame krašte? Keliauti ne kartą, o du ar tris kartus, Kiek tik reikės, kol grįš namo turtingas, Nusipirkti didesnį laivą, Ir iš gauto pelno toliau gyventi be rūpesčių. Matyti išpuoštus savo vaikus, gerai juos išauklėti Ir ramybėje čia baigti savo dienas? Taigi, jis apsisprendė. Tada grįžo namo pas išblyškusią Aną, Kuri žindė jų jauniausiajį, ligotą vaiką. Ji, džiaugsmingai sušukusi, pašoko Ir įdavė jam į rankas silpną vaikutį. Enochas jį paėmė, apčiupinėjo rankas ir kojas, Nužvelgė veidą ir šiltai priglaudė prie širdies. Bet neišdrįso su savo žmona Pasikalbėti apie naująjį planą. Na, gal kitą dieną... Pirmą kartą nuo to laiko, kai užsimovė Enocho žiedą, Ana bandė pasipriešinti vyro valiai. Žinoma, ne įnirtingai ar įkyriai, O truputį ašarodama, truputį prašydama, Rūpestingai pabučiuodama tiek dieną, tiek naktį (Nes labai bijojo nelaimės) Maldavo, jeigu jam rūpi jos Ir vaikų gerovė, neišvykti. Bet kadangi jis galvojo ne apie save, o apie vaikus Ir žmoną, jos prašymai nenumaldė troškimo. Nepaisydamas graužaties jis liko tvirtas ir apsisprendęs. Enochas pardavė savo seną gerą valtį, Pripirko prekių ir nusprendė, Kad mažas kambarėlis, kurio langai žvelgė į gatvę, Taps krautuve, su iškaba Ir lentynomis ant visų sienų. Jis dirbo iki paskutinės dienos prieš išvykstant, Jo rankose skambėjo kirvis ir kūjis, Džeržgė pjūklas ir grąžtai, nos Ana Manė, kad jis statosi sau ešafotą. Viskas buvo užbaigta laiku Ir jo rankos viską taip gražiai Bei puikiai sutvarkė, kaip gamta Išaugina žoleles ir gėles. Viskas buvo paruošta, Kad Ana galėtų ramiai gyventi iki jam grįžtant. Tada nuvargęs jis atsigulė į lovą Ir kietai išmiegojo iki pat ryto. Tą atsisveikinimo rytą Enochas meiliai ir šiltai Pažvelgė į Anos akis. Anos baimė Jį juokino, nors jos kančia jam kėlė skausmą. Kaip drąsus, bet dievobaimingas žmogus Jis priklaupė ir pakiliai, tikėdamas, Kad Dievas yra žmoguje ir žmogus – Dieve, Meldė palaiminimo savo žmonai ir vaikams, Kad ir kokia lemtis jam atitketų, tada džiaugsmingai pasakė: „Ana, su Dievo palaima, ši kelionė Atneš mums šviesias dienas. Laikyk židinį tyrą, o ugnį skaisčią, Ir aš, vaikeli, grįšiu anksčiau nei tau atrodo.“ Tada ramiai supdamas kūdikio lopšį kalbėjo toliau: „O šį gražų, mažą ir silpną vaikelį (už tai jį myliu dar labiau) Telaimina Dievas! Grįžęs jį pasisodinsiu ant kelių Ir pasakosiu apie svečias šalis, O jis linksmai juoksis. Nagi, Ana, žvelk į atsisveikinimą drąsiai!“ Ji viltingai klausėsi savo vyro kalbos Ir beveik pati tuo patikėjo, bet kai jis Nukreipė kalbą apie rimtus dalykus, Grubiai, tarsi jūreivis, pamokslaudamas Apie pasitikėjimą Dievu ir atsargumą, ji klausėsi, Bet jo nebegirdėjo, lyg ta kaimo mergaitė, Kuri pastato ąsotį prie šaltinio Ir, susimąsčiusi apie tą, kuris jį kažkada pripildė, Net nepastebi, kaip vanduo ima virsti per viršų. Ir pagaliau ji prakalbo: „Enochai, esi išmintingas, Bet nepaisant tavo išminties aš žinau, Kad tavojo veido daugiau nepamatysiu.“ „Cha“, nusijuokė Enochas, „O aš tavąjį pamatysiu, Ana, mano laivas čia praplauks Tą ir tą dieną. Pasiimk žiūronus, Surask laive mano veidą ir juokis iš savo baimės.“ Kai jau išmušė paskutinė atsisveikinimo akimirka, Jis tarė: „Mano žmona, būk drąsi ir nuolanki, Prižiūrėk mažuosius, kol aš grįšiu, Laikyk viską savo rankose, nes jau turiu eiti. Nesirūpink dėl manęs, o jei jau susirūpinsi, Perduok tą rūpestį Dievui, sulaikančiam inkarą. Argi jo nėra kiekviename tolimiausiame Rytų kampelyje? Jeigu aš ten vykstu, Argi aš nuo jo atsiskiriu? Jūra priklauso Jam, Jūra yra Jo – Jis ją sukūrė.“ Enochas atsistojo, Apkabino savo palinkusią moterį, Pabučiavo nustebusius vyresniuosius vaikus. Tik trečiasis, ligotasis, miegojo Po karščiuojant prabūdrautos nakties. Kai Ana pabandė jį iškelti iš lopšio, Enochas tarė: „Ša, leisk jam miegoti. Šis vaikas Dar nieko neatsimena.“ Ir pasilenkęs pabučiavo jį gulintį lopšyje. O Ana nuo kūdikio kaktos nukirpo Sruogelę plaukų ir įdavė Enochui. Kad saugotų Ją visą laiką. Tada jis ryžtingai Paėmė savo ryšulėlį, pamojo atsisveikindamas ir išėjo. (Trumpa pauzė) Po to: Tą dieną, kurią Enochas buvo įvardinęs, Ji pasiėmė žiūronus, bet veltui dairėsi. Gal ji nemokėjo sureguliuoti žiūronų, Gal jos akys buvo apsiblausę ar rankos virpėjo, Bet ji jo nematė, nors jis stovėjo Ant denio ir jai mojavo, pakol laivas nuplaukė. Ji žvelgė į bures, pakol jos nutolo Už horizonto ir verkdama grįžo namo. Nors gedėjo savo vyro tarytum mirusio, Ji stropiai stengėsi Viską daryti pagal jo valią. Bet verslas jai nesisekė, Ji nemokėjo gudrauti, Apsukriai verslauti, Nemokėjo meluoti, elgtis begėdiškai, Vien dėl to, kad užsidirbtų. Nuolatos savęs klausdama „Ką pasakytų Enochas?“ Ji ne kartą verčiama bėdos Parduodavo savo prekes už mažiau, Nei už jas buvo mokėjusi. Liūdėdama ji pati tai suvokė Ir laukdama niekaip neateinančios žinios Vaikams uždirbdavo tik rupią duoną, Gyvendama ramų, bet sunkų gyvenimą. Trečiasis, ligotasis vaikas kasdieną Sirgo vis labiau, nors motina Jį rūpestingai globojo. Galbūt Verslo reikalai per dažnai ją atitraukdavo, Ir vaikas negaudavo ko jam trūksta, Galbūt ji negalėjo apmokėti to, Ką patardavo daktarai... Neilgai trukus, greičiau nei ji to tikėjosi, Mažylio siela išskrido į dangų, Tarsi iš narvo išlekiantis paukštelis. Tą savaitę, kai Ana palaidojo savo vaiką, Filipo, kuris nuolatos galvojo Apie Anos ramybę (jis jos nematė Nuo tada, kai Enochas išvyko) Širdis sunerimo – per ilgai jis laikėsi atokiai... „Galbūt“, pagalvojo Filipas, „Mano pasirodymas Ją truputį paguos“. Ir nuėjo į Anos namus. Perėjęs per tuščią prieškambarį Stabtelėjo prie durų ir akimirką palaukė, Tuomet triskart pasibeldęs įėjo, Nors niekas jam neatidarė durų. Ana, dar neatsigavusi Po kūdikio laidotuvių gedėjo Ir nenorėjo matyti jokio vyriško veido. Ji nusisuko į sieną ir pratrūko garsia rauda. Filipas prisiartino ir pratarė: „Ana, aš atėjau prašyti malonės.“ Skausmingas buvo atsakymas, kurį ji vos išspaudė: „Ak, malonės po tokios netekties!“ Tai jį išgąsdino, bet nedvejodamas, Nors jame kovojo meilė ir drovumas, Jis prisėdo šalia ir prakalbo: „Aš atėjau Enocho, tavo vyro prašymu Su tavimi pasikalbėti. Aš visada sakiau, Kad tu pasirinkai geriausią, stipriausią vyrą. Tai, kam jis pasiryžo, Savo rankomis ir įvykdė. Kodėl jis nusprendė iškeliauti Ir palikti tave vieną? Ne atm, kad pasaulio pamatytų, Ne dėl malonumo – ne! O tam, Kad užtikrintų savo vaikų laimę, Tavo ir jo paties laimę. Toks buvo jo noras. Grįžęs namo jis nuliūs, Kai pamatys jų vėjais prabėgusią vaikystę. Jį tai liūdins net kape, Jeigu sužinos, kad jo mažieji Laksto be priežiūros, Todėl, Ana, (Negi mes vienas kito nuo vaikystės nepažįstame?) Maldauju vardan tavo meilės jam Ir jo vaikams, neatmesti mano pasiūlymo. Juk tu trokšti, kad Enochas sugrįžtų, Tegul taip ir bus. Juk tu žinai, Ana, kad aš esu turtingas ir gerai įsikūręs. Leisk man tavo sūnų ir dukrą išleisti į mokyklą. Tai ta malonė, kurios tavęs prašau.“ Neatsisukdama nuo sienos Ana atsakė: „Negaliu pažvelgti tau į veidą, Atrodau kvailai ir esu sugniuždyta. Kai tu atėjai, mane užplūdo sielvartas. Dabar, manau, mane gniuždo tavo gerumas. Betgi Enochas – gyvas. Tai sako mano širdis. Jis už tai atsilygins. Pinigus galima grąžinti, O kas atlygins už tavo gerumą?“ Filipas paklausė: „Ana, tai ar galiu tai padaryti?“ Ji atsisuko, Atsistojo ir nusišluostė savo romų veidą Bei ašarotas akis. Nebyliai palaimino Filipą, Karštai paspaudė jam ranką Ir išėjo į vidinį namų kiemelį. Filipas pakilia nuotaika grįžo namo. Jis išleido mažuosius į mokyklą, Nupirko jiems knygų ir rūpinosi Kaip savais vaikais. Kad Anos labui Išvengtų apkalbų, Jis dažnai atsisakydavo savo širdies troškimo Ir retai peržengdavo jos namų slenkstį. Bet vaikų padedamas nusiųsdavo jai vaisių ir daržovių, Savo sode pražydusių rožių, Kopose pagautų triušių, o kartais – (Kad gyvenimas būtų gardesnis, jis taip sakydavo, Bijodamas, kad jo dovana neįžeistų Anos) Miltų iš savo aukšto, girgždančio malūno. Anos jausmai Filipui liko paslaptimi. Kai jis pasirodydavo, ji nesiryždavo Dėkingumu užpildyta širdimi Perteikti nors vieną dėkingumo žodį. Bet Anos vaikams Filipas tapo nepakeičiamu. Nuo tolimiausio kelio vingio jie bėgdavo jam priešais, Trokšdami atsakyti į jo širdingą pasisveikinimą. Jie šeimininkavo jo namuose ir malūne, Kamavo Filipo ausis mažyčiais skundais Ir džiaugsmais, žaidė su juo, mylavo jį, Ir vadino „Tėčiu Filipu“. Filipas tapo Tuo, kas ištirpo nykstančiame Enocho atvaizde. Vaikams Enochas virto tarsi sapnu, Šešėliuotu atvaizdu, kuris ryto migloje Sušmėžuoja medžių alėjoje Ir pradingsta dievai žino kur... Dešimt metų nutekėjo į laiko jūrą Nuo tada, kai Enochas paliko savo šeimos židinį. Ir jokių žinių apie jį nebuvo. Anos vaikai, kartu su kitais bendraamžiais Susiruošė miškan skinti riešutų. Ana ėjo su jais, o šie Sumanė pasikviesti ir „tėtį“ Filipą. Jį surado triūsiantį kaip bitę, Apdulkėjusį baltais miltais, ir kai pasakė: „Eikime kartu, tėti Filipai“, jis atsisakė. Bet kai vaikai jį ėmė tampyti už rankų, Jis nusijuokė ir pakluso jų norui (Juk Ana buvo su jais) ir išėjo kartu. Pusiaukelėje kopiant į stačią kopą Kaip tik ten, kur lazdynų šakos Linksta į slėnį, Ana prarado jėgas Ir atsidususi tarė: „Leiskite man pailsėti“. Filipas noriai sutiko ir prisėdo šalia, O vaikai džiaugsmingai krykštaudami Nutolo nuo vyresniųjų ir keldami triukšmą Per retus lazdynų krūmus nurūko Į tarpeklį, lankstydami Liaunas lazdynų šakeles, Skindami rudas riešutų kekes Ir garsiai šūkaudami po visą mišką. Sėdėdamas šalia Anos Filipas Nugrimzdo į atsiminimus, Galvodamas apie tą valandą miške, Kai jis, kaip sužeistas elnias, Ropštėsi iš tarpeklio. Galop, Pakėlęs galvą jis pasakė: „Ana, paklausyk, kokie linksmi vaikai miške. Ar tu vis dar pavargusi?“ Ji nieko neatsakė. „Tikrai pavargusi?“ Ji paslėpė savo veidą delnuose. Filipas, prisislinkęs kiek arčiau, tarė: „Ana, turiu tau kai ką pasakyti, Nes tai jau seniai nešioju savo širdyje, Ir ilgiau laikyti ten nebegaliu, Nes nežinau, kiek ištversiu. Ak, Ana, Tai yra neįmanoma, neverta tikėtis, Kad tas, kuris prieš dešimt metų išvyko, Tebėra gyvas. Palauk! Leisk man kalbėti. Man skaudu, kai matau tave vargšę ir nelaimingą, O aš galiu padėti ne tik vykdydamas tavo vyro prašymą. Nebent tu (sakoma, kad moterys – labai supratingos) Jau supranti, kurlink aš suku... Aš noriu, kad taptum mano žmona. Mielai Būsiu tėvu tavo vaikams, argi Jie manęs nemyli kaip tikro tėvo? Žinau, Kad ir aš juos myliu kaip savo kūną ir kraują! Tikiu, kad jei taptum mano žmona, Galėtume po tų visų sunkių metų Tapti laimingi ir gyventi Tarsi Dievo užantyje. Pagalvok apie tai! Aš pasiturintis, nuo nieko nepriklausomas ir Neturiu jokių rūpesčių išskyrus tavo likimą. Mes gi pažįstami nuo mažumės, O aš tave myliu daug seniau nei tu manai.“ Ana švelniai atsakė: „Tu buvai angelu mūsų namams, Lai Dievas tave už tai laimina ir tau atlygina Suteikdamas laimingesnę žmoną nei aš. Argi gali žmogus pamilti antrą kartą? Ar galėčiau tave pamilti taip, kaip mylėjau jį? Ar tai yra ko tu trokšti?“ – „Aš būčiau laimingas“, Atsakė Filipas, „Jeigu po Enocho Tu mane pamiltum nors truputėlį“. – „Ak“, sušuko ji Baimingai, „Mielas Filipai, lukterk! O jeigu Enochas sugrįš (nors turbūt jis niekada negrįš) Ak, palauk metus, vieneri metai nėra daug. Po metų aš būsiu supratingesnė. Palauk truputėlį!“ Filipas liūdnai tarė: „Ana, jeigu aš jau laukiau visą gyvenimą, Tai galiu palaukti dar“. – „Ne“, sušuko ji, „Aš tau duodu žodį. Tai įvyks po vienerių metų! Negi tu neištversi metų, jeigu jau aš ištveriu?“ Filipas atsakė: „Metus aš ištversiu“. Tada abu tylėjo, pakol Filipas išvydo Gęstantį paskutinį Besibaigiančios dienos spindulį. Bijodamas, kad Anos neužkluptų rasa, jis atsistojo Ir garsiai šūktelėjo miško link. Parbėgo vaikai su riešutų derliumi. Tuomet visi nužingsniavo žemyn į kaimą, Prie Anos namo durų jis jai švelniai paėmė už rankos Ir pasakė: „Ana, kuomet aš su tavimi kalbėjau, Tai buvo silpnumo akimirka. Aš buvau neteisus. Aš būsiu tavo tik tuomet, kai tu būsi laisva.“ Ana pravirko ir teištarė: „Aš tau daviau žodį“. Jie pasikalbėjo. Ir tarsi akimirksniu, Regis jie ką tik stovėjo prie jos durų Ir paskutiniai ištarti žodžiai, kad jis ją myli Daug seniau nei ji mananti, dar skambėjo ausyse, Vėl atėjo ruduo. Filipas ir vėl stovėjo prieš ją Primindamas duotą žodį. „Ar jau prabėgo metai?“ Paklausė Ana. „Taip, juk riešutai ir vėl sunoko, Ateik, pažiūrėk“. Bet Ana išsisuko – Tiek darbų, tokie pokyčiai... Dar keturios savaitės – daugiau jai nereikia. Prisiekiu – keturios savaitės ir nė diena ilgiau. Filipas prakalbo, nors jo akyse Degė ilgesys, o balsas Lengvai virpėjo, tarsi girtuoklio ranka: „Pasirink laiką, Ana, pasirink tinkamą laiką“. Iš gailesčio Ana vos nepravirko. Visgi ji delsė, Nelabai įtikinančiai atsiprašinėdama, Tarsi bandydama jo ištikimybę ir kantrybę, Kol prabėgo dar pusė metų. Po kaimą ėmė sklisti paskalos, Kurios visada kyla, kai manoma, Kad elgiamasi neteisingai. Vieni manė, kad Filipas tik žaidžia su Ana, Kiti kalbėjo, kad Ana atrodo romi Tik tam, kad suviliotų Filipą. Treti juokėsi iš abiejų, Sakydami, kad jie patys nežino ko nori. O vienas gandų nešiotojų, Kurio galvoje nuodingos mintys knibždėjo kaip gyvatės, Kalbėjo dar baisesnius dalykus. Anos sūnus tylėjo, Nors jo žvilgsnis išduodavo jo norus. Dukra nuolatos ragino mamą Ištekėti už žmogaus, kuris jiems visiems mielas Ir taip išsigelbėti nuo skurdo pančių. Rožiniai Filipo skruostai išblyško Ir sukrito. Aną visa tai slėgė Tarsi sunkus jungas. Kai ji vieną naktį Negalėjo užmigti, karštai meldėsi: „Viešpatie, duok man ženklą! Ar Enochas miręs?“ Tuomet, negalėdama pakelti slegiančios nakties tamsos Ir nežinomybės graužaties Ji pašoko iš lovos, užsidegė žvakę, Blaškoma abejonių paėmė Šventą Raštą, Paskubomis atvertė, norėdama aptikti Dievo siųstą ženklą, Ir dūrė pirštu į pirmą pasitaikiusį žodį. „Po palme“. Tai jai nieko nesakė, Jokios prasmės... Ji užvertė knygą ir užmigo. Anos sapnas Ir štai! Jos Enochas sėdi ant kalvelės Po palme, o virš jo – saulė. „Jis miręs“, pagalvojo Ana, „Ir pakiliai gieda Osana aukštybėse. Ten šviečia Teisingumo saulė, O tai – palmės, kurias laiminga tauta Kadaise pasėjo žemėn giedodama Osana aukštybėse!“ Ji pabudo, Ryžtingai nuėjo pas Filipą ir sušuko: „Dabar vestuvėms niekas daugiau netrukdo“. „Dėkui Dievui!“ atsakė jis, „dėl tavęs ir dėl manęs, Jeigu tu nori už manęs ištekėti, tegul tai nedelsiant įvyksta.“ Jiedu susituokė ir džiaugsmingai Nuaidėjo vestuvinių varpų skambesys. Bet Anos širdis neplakė džiaugsmingai. Rodos, žemė slydo jai iš po kojų, Nors ji pati nesuprato kodėl. Neaiškus murmesys Šnarėjo jos ausyse, nors ji nesuprato, iš kur. Ji nenorėjo viena likti namuose, Ir vengdavo viena išeiti iš namų. Ko jai trūko, kad išeinant iš namų, dažnai Ranka virpėdama liesdavosi prie durų rankenos? Taip baimingai? Filipui atrodė, kad jis supranta: Jos būklė lėmė tokią baimę – Ji laukėsi. Bet kai ji pagimdė, Naujasis vaikelis ją tarsi pakeitė. Širdyje suliepsnojo motiniški jausmai, Jos gerasis Filipas tapo vieninteliu Ir visos mįslingos nuojautos pradingo. Pirmos dalies pabaiga. Antroji dalis. Preliudas Tai kur gi buvo Enochas? Laimingai plaukė Laivas „Fortūna“, nors atšiaurūs Biskajos įlankos vėjai užgriūdami Jam grasino. Nieko nebodamas Skriejo jis per vasaros nutviekstą pasaulį, Po ilgo plaukimo aplinkui kyšulį Dažnai besikeičiant palankiems ir priešiniams vėjams Jis dar kartą perskrodė pietinius vandenis, Dangiško alsavimo palaikomas Ir švelniai vinguriuodamas per salomis nusėtą jūrą Pasiekė toli rytuose esantį uostą. Enochas ten nusipirko Keistų būtybių figūrėlių, Nes žinojo, kad jo šalyje už jas gerai mokama, O savo vaikams dovanų nupirko auksinį drakoną. Kelionė namo nebuvo laiminga. Iš pradžių sunkiai pakrautas laivas Diena po dienos siūbavo per ramią jūrą Skrosdamas putojančias bangas. Tada užėjo štilis, po to – permainingi vėjai, Pūtę nepalankia kryptimi, o galų gale – Audra, užgriuvusi juos tamsią naktį. Nuskambėjus baimės kupinam šūksniui „Gaisras!“ Kažkas garsiai sutraškėjo ir visa įgula, Išskyrus Enochą ir dar du jūreivius, paskendo. Pusę nakties laikydamiesi už takelažo likučių Ir aplūžusių sijų jie dreifavo, Kol paryčiui išvydo gražią salą, Stūksančią viduryje nykios jūros. Maisto čia netrūko: Buvo pilna vaisių, didelių riešutų, maistingų šaknelių. Laukiniai žvėrys buvo tokie nebaikštūs, Kad leisdavosi pagaunami be jokio vargo. Į jūrą žvelgiančiame kalnų tarpeklyje Jie pasistatė trobelę Ir uždangstė ją plačiais palmių lapais. Pusiau namas – pusiau ola. Ir leido dienas Šiame pertekliaus rojuje Tvyrant amžinai vasarai, nors širdis slėgė ilgesys. Praėjus trims metams jauniausias iš jų, Tas, kuris per laivo katastrofą buvo sužeistas, Mirė, nors vyrenieji rūpestingai jį slaugė. Jį palaidoję Enochas su bičiuliu Pakrantėje rado bangų išmestą rąstą. Bičiulis indėnišku būdu išdegino iš rąsto luotą, Bet dirbo visiškai nesisaugodamas Ir mirė nuo saulės smūgio. Enochas liko vienas. Šiose dviejos mirtyse jis Teįžvelgė Dievo perspėjimą: „Lauk savo valandos!“ Iki pat viršūnės medžiais apaugusį kalną, Aukštyn kylančias medžių juostas, Tarsi link dangaus nusidriekusius takus, Kabančias grakščių palmių vėduokles, Knibždančias paukščių ir vabzdžių, Siūbuojamas švelnaus vėjo, Švelniai apgaubiančio galingus medžių kamienus Ir skriejančio iki pat pamiškės, Visą spindintį gamtos pasaulio ratą Jis regėjo. Bet to, ką mielai būtų išvydęs, Taip ir nepamatė – draugiško žmogaus veido. Ir vietoje malonaus žmogiško balso Jis girdėjo tik paukščių klyksmus, Į krantą dūžtančių bangų ošimą, Milžiniškų medžių, kurių lajos Tarsi ištirpdavo dangaus žydrynėje, šlamėjimą Ar į jūrą įtekančio upelio čiurlenimą. Jis vaikštinėdavo pakrante, dienų dienas Sėdėdavo į jūrą žvelgiančiame tarpeklyje Trokšdamas išvysti jūroje besiblaškančias bures. Bet jokio laivo, jokio laivo. Diena po dienos ir kiekvieną dieną Tarp palmių, paparčių ir uolų Smigo raudonos saulėtekio strėlės, Spindinti jūra toli rytuose, Spindinti jūra virš salos, Spindinti jūra toli vakaruose, Didžiulės žvaigždės dangaus skliaute Tuščiavidurė jūra ir vėl – Saulėtekio strėlės. Bet nė vienos burės! Dažnai jam ramiai besiilsint Užplūsdavo sapnai. Vienas sapnas išsiskyrė iš kitų Ir jį gąsdino. Jis sapnavo žmones, miestus ir kitus dalykus, Kuriuos kažkada pažinojo kitoje, tamsesnėje saloje, Esančioje toli už horizonto linijos. Sapnavo vaikus, Aną ir mažą namelį, Link malūno vedančią gatvelę ir taką per riešutyną, Užmiesčio dvarą, Savo arklį ir valtį, kurią pardavė, Tamsią kopą, pilką rūką, Dulksną, nukritusių lapų šiurenimą Ir tylų švinaspalvės upės čiurlenimą. Kartą jam ausyse tyliai, bet džiugiai Iš toliausių tolių suskambo Jo kaimo bažnyčios varpai. Jis pašoko, pats nesuprasdamas, kodėl, Jį nukrėtė šiurpas, o kai prieš save išvydo Gražią, bet nekenčiamą salą, jis pagalvojo: „Ak, jei mano vargšė širdis nepriklausytų Tam, kuris yra visur, Ir kuris neapleidžia nei vieno su juo kalbančiojo, Jau būčiau miręs iš vienatvės. Taip virš anksti pražilusios Enocho galvos Metai iš metų keitėsi saulės ir lietaus periodai. Jo viltys vėl išvysti Savo šeimą ir tėviškę Dar nebuvo mirę, kuomet jo tremtinio dalia Staiga baigėsi. Kažkoks laivas, Pritrūkęs gėlo vandens, pakeitė kursą, Kaip kadaise „Fortūna“, užklupta audros Ir išmetė inkarą prie negyvenamos salos. Begęstant dienai šturmanas Pro rūko properšą Pamatė iš miško atitekantį upelį Ir pasiuntė į krantą valtį su keletu vyrų. Jie, ieškodami vandens, šūkaudami vaikščiojo po pakrantę. Ir pamatė iš kalnų tarpeklio ateinantį Vienuolį, ilgais plaukais ir barzda, Įrudusį, vos bepanašų į žmogų, keistai apsirengusį, Kažką nuolatos murmantį, tarsi beprotį, Neartikuliuota kalba, ženklais, Bandantį neaišku ką pasakyti. Bet jis tuojau parodė kelią prie gėlo vandens šaltinio. Jam kiek apsipratus prie žmonių Ir pasiklausius jų kalbos ilgai nenaudotas Liežuvis pagaliau atsirišo ir pagaliau Jūrininkai jį galėjo suprasti. Prisipildę indus vandens, Jie pasiėmė Enochą į laivą ir ten Laužyta kalba jis nupasakojo visą savo istoriją. Iš pradžių tai atrodė neįtikėtina, bet jūreiviai Jo noriai klausėsi, stebėdamiesi ir užjausdami, Davė jam naujus drabužius ir užleido laisvą gultą. Atsilygindamas jis padėdavo Jūreiviams nešti kasdienės tarnystės naštą. Nė vienas iš jūreivių nebuvo kilęs iš Enocho kraštų, Ir negalėjo atsakyti į Jam rūpimus klausimus. Kelionė buvo nuobodi ir, rodėsi, begalinė, Laivas vos vilkosi. Bet jo Grįžimo namo jausmo nešama siela skriejo Prieš atšiaurų vėją pakol debesų užspaustame ore Jis, tarsi įsimylėjėlis, visais plaučiais Užuodė rasotų Anglijos pievų kvapą, Atsklindantį nuo blyškios pakrantės. Jūrininkai suorganizavo Rinkliavą ir surinktus pinigus Atidavė pradingėliui. Tada išlaipino jį tame pačiame uoste, Iš kurio jis kažkada iškeliavo. Išlipęs į krantą Enochas niekam nepratarė nė žodžio. Namo? O kur tie namai? Ar jis turi namus? Jis žingsniavo per lygumą. Buvo graži popietė, Saulėta, bet vėsi. Nuo jūros Pakilo rūkas, ribojamas tarpeklių, Prie kurių buvo įsikūrę abudu uostai Ir pasaulį apgaubė pilkuma, Uždengdama platumas, Ir leisdama regėti dešinėje bei kairėje Tik siaurus arimų ar miško ruoželius. Belapiame medyje nuobodžiai švilpavo Paukštelis, o per drėgną rūko šydą Žemyn krito suvytę lapai. Rūkas sutirštėjo, naktis tapo dar tamsesnė, Bet pagaliau per rūko tumulus Sužibo švieselė, jis parėjo. Ilga gatve leisdamasis žemyn, Neužtikrintas, žvilgsnį Nuleidęs į grindinį, jis priėjo prie namo, Kur kadaise gyveno Ana, mylinti jį, Kur per septynerius laimingo gyvenimo metus Ji jam padovonojo tris mielus vaikučius. Bet radęs namą tamsų ir apleistą (Ant sienos kabojo raštelis, kad namelis Yra parduodamas), jis nuslinko tolyn, Murmėdamas „Mirusi, arba mirusi man!“. Jis nusileido žemyn prie mažos prieplaukos, Ieškodamas užeigos, kurią kažkada lankė, Senamadiškos, suręstos iš rąstų, Tokių sugriaužtų kinivarpų ir puvėsio, Kad kažin ar buvo galima tikėtis ją dar rasti tebestovint. Bet užeiga stovėjo. Miręs buvo tik jos šeimininkas. Dabar ją valdė jo našlė Miriam Lein, Kasdieną gaudama vis mažesnį pelną. Kažkada čia triukšmaudavo jūreiviai, o dabar buvo ramu, Tik retkarčiais koks nors pakeleivis išsinuomodavo lovą. Čia tylėdamas Enochas praleido keletą dienų. Miriam Lein buvo gero būdo ir labai mėgo bendrauti. Ji dažnai prisėsdavo prie Enocho ir pasakodavo, Jam bei kitiems, kas vyksta kaime. Taip, nieko neįtardama (Enochas buvo toks sulinkęs Ir susenęs) ji išpasakojo visą jo namų kroniką: Apie kūdikio mirtį, kaip Ana greit nuskurdo, Kaip Filipas ilgus metus jos vaikus Leido į mokyklą, kaip jis jos siekė, Kaip ji ilgai jį atstūminėjo, apie jų vestuves Ir kaip gimė Filipo vaikas. Enocho veidas net nevirptelėjo, Juo neprabėgo nei menkiausias šešėlis, kas būtų jį matęs, Būtų manęs, kad visa tai nerūpi, Apie ką ta pasakotoja kalba. Bet kai ji, turėdama omenyje Enochą, pasakojimą Baigė žodžiais: „Vargšelis buvo dingęs ir visų pamirštas“, Jis papurtė savo pražilusią galvą Ir sumurmėjo: „Dingęs ir pamirštas!“ Žodis „pamirštas“ dar ilgai skambėjo jo širdies gilumoje. Bet Enochas norėjo išvysti Anos veidą. „Jei tik aš vėl išvysčiau jos mielą veidelį, Tuomet žinočiau, kad ji yra laiminga!“ Ši mintis Jį persekiojo ir kankino, nedavė ramybės. Vakarais, kai rudeniškai niūri diena Virsdavo dar niūresnėmis sutemomis, jis užlipdavo ant kalvos. Ten sėdėdavo ir romiai žvelgdavo žemyn. Jam iškildavo tūkstančiai liūdnų, Neapsakomai liūdnų vaizdinių. Jį masino Ta paslaptinga švieselė, Sklindanti iš Filipo namo, Kaip švyturio ugnis vilioja Praskrendantį paukštį, pakol jis narsiai neria liepsnon Ten užbaigdamas savo gyvenimą. Filipo namas stovėjo prie gatvės, Paskutinis namas miestelio pakraštyje. Už jo plytėjo rūpestongai prižiūrimas Sodas, aptvertas tvorele. Sode augo amžinai žaliuojantis Kukmedis, greta sodo vingiavo keliukas, Kurį kirto pėsčiųjų išmintas takelis. Enochas, vengdamas pašalinių žvilgsnių, Prislinko patvoriu iki kukmedžio Ir ten išvydo tai, Ko geriau būtų neregėjęs Ir dar labiau neapsunkinęs sunkios savo dalios. Ant padengto stalo spindėjo taurės Ir sidabriniai indai – buvo jauku ir miela. Dešinėje sėdėjo Filipas – Kadaise Enocho žmonos atstumtas įsimylėjėlis. Pakumpęs, įraudęs, ant kelių laikantis kūdikį. Prie jo palinkusi Stovėjo mergina, atrodanti Kaip Ana Li jaunystėje, tik dar lieknesnė, Šviesiaplaukė. Rankoje ji laikė Prie virvutės pririštą žiedelį, kurį Savo putliomis rankutėmis Bandė sugauti kūdikėlis. Visi juokėsi. Kairėje jis pamatė Motiną, dažnai atsigręžiančią į kūdikį, Betgi kalbančią su vyresniuoju, Gražiai nuaugusiu sūnumi, Kuris klausėsi jos žodžių stovėdamas greta. Taigi jis, tas prisikėlęs iš numirusiųjų, Pamatė savo žmoną, kuri nebebuvo jo žmona Ir kūdikį, kuris nebuvo jo, sėdintį ant tėvo kelių, Ir visą tą šeimą supančią meilę, laimę ir ramybę, Ir savo paties vaikus, išaugusius ir gražius, Ir tą kitą, kuris užėmęs jo vietą, Perėmė jo vaikų meilę. Jis pajuto, nors Miriam Lein Jam buvo viską papasakojusi, kad širdį draskančius dalykus Išvysti savo akimis yra kur kas skaudžiau, nei apie juos išgirsti. Jis baugiai įsitvėrė medžio šakos, bijodamas, Kad jam neišsprūstų skausmo šūksnis, Galintis tarsi griaustinis vienu ypu Sugriauti visą šią laimingų namų idilę. Jis, tyliai tarsi vagis, apsisuko, Stengdamasis nesušnarinti takelio žvyro, Ir kone alpdamas Nusėlino palei tvorą, Surado vartelius ir juos Tyliai, tarsi ligonio kambario duris, atvėrė bei užvėrė, O tada išslinko laukan. Jis norėjo atsiklaupti, bet jo keliai Jo neklausė, tad parvirsdamas Jis pirštais sugriebė drėgną žemę Ir ėmė melstis: „Tai sunku ištverti! Kodėl gi aš iš čia išvykau? Visagali Dieve, kuris mane Toje nykioje saloje išlaikei gyvą ir sveiką, Palaikyk mane vienatvėje Dar akimirką! Padėk man, duok man jėgų Jai nieko nepasakyti, kad ji niekada apie mane nesužinotų. Padėk man, nes jos gerovė man šventa. Bet mano vaikai! Ar turėčiau ir su jais Nesikalbėti? Jie juk manęs nepažįsta. Ne, tuomet ne! Aš niekada tėviškai Nepabučiuosiu tos mergaitės, kuri taip Panaši į motiną, nei to vaikino, mano sūnaus!“ Žodžiai, mintys ir jausmai atslūgo, Tarsi jį būtų apėmęs užburtas sapnas. Tik kai jis atskėlė ir pasuko Į savo varganą prieglobstį užeigoje, Einant siaura gatvele jo galvoje, Išvargintoje sukrėtimų, Tarsi dainelės priedainis suskambo žodžiai: „Nieko jai nesakyk, kad ji nieko nesužinotų“. Jis nebuvo visiškai nelaimingas. Jo apsisprendimas Ir gilus tikėjimas jį stiprino, o malda, Sklindanti iš tvirtos sielos gelmių, Kėlė jį ir nešė per gyvenimo kartybes, Kaip gėlo vandens šaltiniai jūroje Ir palaikė jo gyvybę. „Toji malūnininko žmona, Apie kurią man pasakojai“, paklausė jis Miriam – „Ar ji nesibaimina, kad jos pirmasis vyras dar galbūt gyvas?“ „O taip, vargšelė, bijo net labai!“ Atsakė Miriam, „Galbūt ją Paguostų, jeigu jūs jai pasakytumėte, Kad matėte jį mirusį“. Enochas pagalvojo: „Ji tai sužinos, kai Viešpats mane pašauks, O aš seksiu paskui jį“. Ir jis, Kadangi nenorėjo elgetauti, Ėmė ieškotis darbo uoste. Jam sekėsi kiekvienas darbas. Jis dirbo staliumi ir dailide, Pynė žvejams tinklus ar padėdavo Jūreiviams pakraunant ir iškraunant baržas, Kuriomis jie atveždavo prekes. Taip jis užsidirbdavo juodai duonai. Jis buvo prardęs viltį ir apleistas, O darbas jam neteikė pasitenkinimo, Ir praėjus metams Nuo tos dienos, Kai Enochas grįžo, Jį užklupo liga, Jį susilpninusi, atėmusi galimybę darbuotis, Prikausčiusi prie namų, kėdės ir galų gale – lovos. Enochas išdidžiai nešė savo naštą, Nes kur kas laimingesnis tampa jūreivis, Kadaise išmestas ant negyvenamo rifo Ir horizonte taip ir neišvydęs Išsigelbėjimą nešančio laivo, kai jis pamato Jam mojančią mirtį – visų kančių pabaigą. Ir Enochui sužibo viltis: „Kai aš iškeliausiu, ji turi sužinoti, Kad aš ją mylėjau iki paskutinės akimirkos.“ Jis pasikvietė Miriam Lein ir tarė: „Moterie, Mane slegia paslaptis, bet prisiek, Prieš ją atskleidžiant, prisiek uždėjus ranką ant Biblijos, Kad saugosi ją iki mano mirties.“ „Mirties!“ sušuko geroji senutė, „Kas per paikystės! Sakau tau, žmogau, mes dar tave prikelsim“. „Prisiek“, griežtai tarė Enochas, „Padėjus ranką ant Biblijos!“ Ir kone išsigandusi Miriam prisiekė. Tada jis prakalbo, žvelgamas ramiomis akimis: „Ar pažinojai Enochą Ardeną?“ „Pažinojau?“ atsakė ji, „Taip, bet tik iš tolo. Jis kartais praeidavo gatve Aukštai iškėlęs galvą ir atrodė, kad jam niekas nerūpi“. Enochas liūdnai tęsė: „Dabar jo galva nuleista Ir jis niekam neberūpi. Man liko gyventi gal trys dienos. Aš esu tas žmogus“. Išgirdusi tai Miriam lyg negalėdama patikėti ar prisibijodama sušuko: „Tu esi Ardenas? Ne, jis buvo Gera pėda aukštesnis.“ Enochas tarė: „Viešpats mane sulenkė, Vienatvė ir rūpesčiai palaužė. Betgi aš buvau tas, kuris ją vedė (Nors ji jau du kartus pakeitė savo pavardę) Aš buvau vedęs tą, kurią dabar yra vedęs Filipas Rėjus. Klausyk!“ Ir jis papasakojo apie savo kelionę, Laivo sudužimą, savo vienatvę saloje, grįžimą, Kaip iš tolo stebėjo Aną, Ką po to sau prisiekė ir kaip laikė tai savyje. Kai senoji moteris jį išklausė, Jos akys paplūdo ašaromis. Jos širdyje degė troškimas Patraukti į kaimą Ir visiems išpasakoti Enocho Ardeno kančias. Bet prisiminusi savo priesaiką Ji teištarė: „Pamatyk bent jau savo vaikus prieš mirtį! Leisk man juos atvesti, Ardenai“, ji pašoko, Norėdama pakviesti juos, nes Enochas Akimirką atrodė dvejojantis, bet jis tarė: „Moterie, netrukdyk manęs, esančio taip arti mirties, Leisk man iki galo laikytis savo sprendimo. Sėskis, klausyk manęs ir dėkis viską į galvą, Pakol dar turiu jėgų kalbėti. Prašau, Kai ją pamatysi, pasakyk, kad aš miriau Ją laimindamas, už ją melsdamasis ir ją mylėdamas. Netgi tarp mūsų atsiradusi siena Nesutrukdė man jos mylėti taip, Kaip kadaise, kai gyvenome kartu. O mano dukrai Anai, kuri taip Panaši į savo motiną, pasakyk, Kad aš ją laiminau iki paskutinio savo atodūsio. Perduok mano palaiminimą ir mano sūnui. Ir Filipui pasakyk, kad ir jį laiminu, Nes jis mums visada buvo geras. Jeigu mano vaikai, kurie mane gyvą Kažin ar beprisimena, norėtų pamatyti mane mirusį, Tegul ateina, nes aš esu jų tėvas. Bet ji lai neateina, kad mano Numirėlio veidas jos ateityje nepersekiotų. Ak, tik vienas esantis mano kūno ir kraujo Apkabins mane aname pasaulyje. Šie plaukai yra jo – Ana juos nukirpo ir įdavė man. Visus tuos metus nešiojau šią sruogelę prie krūtinės Ir galvojau, kad pasiimsiu su savim į kapą. Bet dabar manau kitaip: aš jį išvysiu Kaip nekaltą angelą, todėl, kai aš iškeliausiu, Grąžink ją Anai. Gal tai ją paguos Ir bus tarsi įrodymas, Kad čia tikrai aš.“ Jis nutilo.Miriam Lein Karštligiškai pažadėjo viską įvykdyti, Tad Enochas griežtai į ją žvilgtelėjo Ir dar kartą viską pakartojo. Miriam nuolankiai prižadėjo įvykdyti jo valią. Trečią naktį, Kuomet Enochas neramiai snūduriavo, O Miriam knapsėjo budėdama prie jo, Iš jūros atsklido garsus staugimas, Sudrebinęs visus pakrantės namus. Pabudęs jis ištiesė rankas Ir garsiai sušuko: „Laivas! Laivas! Aš išgelbėtas!“ sulig tais žodžiais Jis susmuko į lovą ir nutilo amžiams. Taip iškeliavo drąsi, didvyriška siela Ir kažin ar kada mažasis kaimelis regėjo Didingesnes laidotuves, nei laidojant Enochą Ardeną.
Authorship:
- Translation from German (Deutsch) to Lithuanian (Lietuvių kalba) copyright © 2023 by Giedrius Prunskus, (re)printed on this website with kind permission. To reprint and distribute this author's work for concert programs, CD booklets, etc., you may ask the copyright-holder(s) directly or ask us; we are authorized to grant permission on their behalf. Please provide the translator's name when contacting us.
Contact: licenses@email.lieder.example.net
Based on:
- a text in German (Deutsch) by Adolf Strodtmann (1829 - 1879), "Enoch Arden"
Based on:
- a text in English by Alfred Tennyson, Lord (1809 - 1892), "Enoch Arden"
This text was added to the website: 2023-10-30
Line count: 973
Word count: 5510